7 Šventaragio vardo kilmę aiškina Stryjkowski savo kronikoje kn. Petro bažnyčią Antakalny je, pagonių šventyklos vietoje, kurią mini Strijkovskis (Sk. 31 Strijkovskis, 1.465, o juo sekda mas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tą kart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vilnių.
Nuo neatmenamų laikų ten buvo kunigaikščių pilis, kuri vėliau dovanota Viršilų giminei, paskui perėjo Glebavičių paveldui, po jų tapo jėzuitų nuosavybe, pagaliau atiteko Vilniaus universitetui. To dvaro lankose iki šiol dunkso pilkapis, arba lietuvių sumuštų kryžiuočių kapavietė, prie Sudervėlės upelio; apie pastarąjį mūšį užsimena Strijkovskis. XVI amžiaus pradžioje tame kaime buvo gausiau negu dabar gyventojų, šis tas iš technikos, tarp kurių - malūnas, kalvė ir lentpjūvė.
48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą. h i XI Knyga, sk. 4,1. 396. Hist. Lit. Pars. I. lib. VII, p. 262.' 49 ## Puslapis 66 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Nors yra toks mūsų kronikininko pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą XIV amžiuje, likę pėdsakų, liudijančių tą miestą buvus jau XII amžiuje.
27 Stryjkowski,ed. Królewiec, 1.487 tą susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laiko vienu ir tuo pačiu, kas prieštarauja tiesai. Taip pat nurodo, kad prie Vilniaus kritę kunigaikščiai Jaunučio sūnus Simonas, Glebas Sviatoslavovičius Smolenskiškis ir Glebas Konstantinovičius Čartoriskis, kuo taip pat negalima būtų tvirtai tikėti, nes po penkerių metų, 1395 metais, vienas jų, būtent Smolensko kunigaikštis Glebas Sviatoslayovičius, vyriausiasis Sviatoslavo sūnų, 1 2 1 ## Puslapis 138 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA J TOMAS dieną visos kryžiuočių ir Vytauto pajėgos susijungusios sustojo prie Vilniaus ir iš visų pusių aklinai apsupo miestą, o daugybė laivų, iš Nemuno įplaukę į Viliją, gabeno didžiules atsargas maisto ir karinę amuniciją.
13 Šv. Martyno bažnyčia jau XVI amžiuje buvo apleista ir sugriauta: mini apie tai ir pats Strijkovskįs savo kronikoje, p. 479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv.
Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Betgi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O. Franciszkanów. 189 ## Puslapis 206 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS savo Kronikoje nebūtų tos aplinkybės nutylėjęs, jeigu ji tik būtų tikra, taigi tą, tikriausiai Gžibovskio prasimanytą, Goštauto tariamą vienuolystę ir vyskupystę, atmeta.
Vilniaus apylinkės, keturių mylių nuotoliu buvo priešo ligi paskutiniųjų nuniokotos, ir tik tada didysis magistras įsakė trauktis. Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai prisiartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmimo dėlei turėjo būti pasinaudojęs rusų vienuolių, vadintų „čiornais", išdavyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyventojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje.