M. Strijkovskis Stryjkowski

PDF 129

13\nŠv. Martyno bažnyčia jau XVI am­\nžiuje buvo apleista ir sugriauta: mi­\nni apie tai ir pats Strijkovskįs savo \nkronikoje, p. 479: „Dabar, kaip ma­\ntome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie \nPlikojo kalno puikaus pastato ir su­\ngriuvusių skliautų žymės dunkso/'\n14\nNe tik Šv.

PDF 205-206

Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies­ tu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many­ mu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet­ gi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O. Franciszkanów. 189 ## Puslapis 206 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS savo Kronikoje nebūtų tos aplinkybės nutylėjęs, jeigu ji tik būtų tikra, taigi tą, tikriausiai Gžibovskio prasimanytą, Goštauto tariamą vienuolystę ir vyskupystę, atmeta.

PDF 154

Vilniaus apylinkės, ke­\nturių mylių nuotoliu buvo priešo ligi paskutiniųjų nunio­\nkotos, ir tik tada didysis magistras įsakė trauktis. Tačiau \natsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai pri­\nsiartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške \niš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių,\n54\nStryjkowski, p. 464, aiškiai \nnurodo, kad Švitrigaila pilies užėmi­\nmo dėlei turėjo būti pasinaudojęs ru­\nsų vienuolių, vadintų „čiornais\", iš­\ndavyste; tačiau čia ateina į galvą \nmintis, kad „čiornų\" (prasčiokai) \nvardu buvo vadinama ir rusų gyven­\ntojų prastuomenė, kurių nemažai \nanuomet buvo Vilniuje.

PDF 135

22\nMiechovita, Strijkovskis \nir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda­\nmi, esą žygio vadovavimas buvo pa­\nvestas Konradui Valenrodui, kurį \njau tuo metu vadina didžiuoju ma­\ngistru, kai Konradas Valenrodas \n1382 metais, sekmadienį prieš Šv. \nMykolą paskirtas Ordino didžiuoju \nmaršalu, 1387 metais per Apreiški­\nmo Marijai šventę tapo didžiuoju \nkomtūru arba arkikomtūru, 1390 \nrugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro \nKonrado Ciolnerio fon Rotenšteino \nmirties, - ir didžiojo magistro vieti­\nninku, iki pat kapitulos suvažiavi­\nmo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrink­\ntas didž. magistru; mirė 1393 m. \nliepos 25 d.

PDF 125

6\n„Buvo dar didžiulė menė, arba \nšventovė, Antakalnyje, visų dievų, \nkuriuos Lietuva, apgauta šėtoniš­\nkų kerų, garbino; ten ketvirtadie­\nnio vakarais dvasininkai visada \nstatydavo ir degindavo vaško žva­\nkes/' Strijkovskis, Sk. IV, p. 400.

PDF 45

20 G r z y b o w s k i, Sk. XI, 1. 90. Anot kitų padavimų, Goštautas pastaty­ dinęs Šv. Petro bažnyčią Antakalny­ je, pagonių šventyklos vietoje, kurią mini Strijkovskis (Sk. IV, 1.400).

PDF 34

7 Šventaragio vardo kilmę aiškina Stryjkowski savo kronikoje kn. VIII, p. 345-348; Kojałowicz, Hist. Lithu. Pars. I. lib. V, p. 138 ir Grzybowski knygoje Skarb nie- oszacowany 00. Franciszkanów Litew­ skich. Wilno 1740 in 8vo, skyr. I.

PDF 133

Vytautas, žlugus viltims, vėl buvo priverstas ieškoti 19 Visą tą pasakojimą perteikėme pa­ gal vieną aprašymą, kuris yra S1 a p t. arch. fol. E., p. 54 ap. F o i g t a s, V, 534. Strijkovskis ir Koj e- 1 a v i č i u s apie tą gudrybę pana­ šiai mena, pridurdami, kad Vytau­ tas paleidęs gandą, esą atvykęs į Vil­ nių rengti savo sesers Ringailės vestuvių su Mazovijos kunigaikščiu Henriku iškilmių, kas panašiau į tie­ są negu tai, apie ką bylojäma aukš­ čiau nurodytame vokiečių aprašy­ me, esą turėjęs savo dukterį Sofiją ištekinti už Mazovijos didžiojo ku­ nigaikščio. Jogaila tam pasipriešino, tad šia dingstimi negalima buvo į Vilnių vykti. Tie patys metraštinin­ kai pasakoja, kad 300 vežimų, įvai­ rios žvėrienos prikrauti, atvažiavę į miestą ir kad Vytauto bajorai suva­ žiavę į miestą iš įvairių pusių, bet vienas jų, matyt, išdavęs paslaptį, o apie Sudimantą nėra užsiminta.

PDF 68

Nuo neat­ menamų laikų ten buvo kunigaikščių pilis, kuri vėliau do­ vanota Viršilų giminei, paskui perėjo Glebavičių paveldui, po jų tapo jėzuitų nuosavybe, pagaliau atiteko Vilniaus uni­ versitetui. To dvaro lankose iki šiol dunkso pilkapis, arba lietuvių sumuštų kryžiuočių kapavietė, prie Sudervėlės upe­ lio; apie pastarąjį mūšį užsimena Strijkovskis. XVI amžiaus pradžioje tame kaime buvo gausiau negu dabar gyventojų, šis tas iš technikos, tarp kurių - malūnas, kalvė ir lentpjūvė.

PDF 51

31\nStrijkovskis, 1.465, o juo sekda­\nmas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, \nplačiai aprašo, kokių gudrybių tą­\nkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vil- \nnių.

PDF 64-66

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi­ čius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy­ dami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi­ dangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi­ nas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia­ kurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi­ nės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal­ nu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver­ tingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie­ ną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi­ nas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu­ vęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Liz­ deika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lie­ tuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didy­ bę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui au­ kas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadi­ no Vilniumi pagal Vilnios upės vardą. h i XI Knyga, sk. 4,1. 396. Hist. Lit. Pars. I. lib. VII, p. 262.' 49 ## Puslapis 66 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Nors yra toks mūsų kronikininko pasakojimas apie Vil­ niaus įkūrimą XIV amžiuje, likę pėdsakų, liudijančių tą mies­ tą buvus jau XII amžiuje.

PDF 119

Gedimi­ nas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino pa­ laikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedi­ mino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Rau­ donė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 137-138

27 Stryjkowski,ed. Królewiec, 1.487 tą susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laiko vienu ir tuo pačiu, kas priešta­ rauja tiesai. Taip pat nurodo, kad prie Vilniaus kritę kunigaikščiai - Jaunučio sūnus Simonas, Glebas Sviatoslavovičius Smolenskiškis ir Glebas Konstantinovičius Čartoris- kis, kuo taip pat negalima būtų tvir­ tai tikėti, nes po penkerių metų, 1395 metais, vienas jų, būtent Smolensko kunigaikštis Glebas Sviatoslayovi- čius, vyriausiasis Sviatoslavo sūnų, 1 2 1 ## Puslapis 138 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA J TOMAS dieną visos kryžiuočių ir Vytauto pajėgos susijungusios su­ stojo prie Vilniaus ir iš visų pusių aklinai apsupo miestą, o daugybė laivų, iš Nemuno įplaukę į Viliją, gabeno didžiu­ les atsargas maisto ir karinę amuniciją.

PDF 136

Prie Kauno su jais susijungė, be Žemai-\n23\nStrijkovskis apsirinka nurody­\ndamas, esą Lankasteris, Anglijos ka­\nraliaus Henriko sūnus, su didžiulė­\nmis anglų, škotų bei prancūzų ir 1.1, \npajėgomis įsibrovė į Lietuvą. Nebu­\nvo apie 1390 metus jokio Henriko \nAnglijos soste, o viešpatavo anuo \ntarpu Ričardas II, ir prie Vilniaus bu­\nvojo ne kas kitas, tik Henrikas Lan­\nkasteris, pirm Derbio grafas, vėliau \nžinomas kunigaikščio Herfordo var­\ndu, Jono de Gando, Lankasterio ku­\nnigaikščio, Ričardo dėdės, sūnus.

PDF 125

Petro bažnyčia, buvo iš­\nkilusi medinė šventovė, visiems lietuvių dievams pašvęsta6.\ntovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvir­\nto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvir­\ntindamas, esą miškas lietuviškai va­\ndinamas laukas ir nuo to žodžio \npaėjęs Lukiškių pavadinimas.

PDF 144

35 Stryjkowski loco cit., plačiai aprašinėdamas Vilniaus apgultį, taip svarsto apie Moskoževskio gy­ nybą Aukštutinėje pilyje: „Aukštu­ tinę pilį lenkai su Vilniaus seniūnu Mikalojumi Moskorovskiu narsiai gynė, tad nei padegdami Žemutinę pilį, nei grasinimais kiršindami, nei rodydami kunigaikščio Karigailos galvą, nei nuožmiai ir staigiai pul­ dami į ataką, nei be paliovos šaudy­ dami iš patrankų, kurios didesnę da­ lį mūro sienų pramušė ir sugriovė, neprivertė pasiduoti. O bijodami iš­ davystės, iš savųjų tarpo galinčios rastis, rusus ir įtartinus žmones iš­ vijo iš pilies, patys narsiai gynėsi, o vokiečius, dieną ir naktį atakuojan­ čius, atremdami, tas vietas, kur mū­ rai nuo nuolatinio šaudymo griuvo, žeme ir mėšlu užtaisydavo ir galvi­ jų oda, taip pat maišais, prikimštais vilnų, dangstė, ir taip vokiečių pa­ trankų šūvių išvengdavo, pagaliau kūnais savo dengdami pramuštas angas, stojo prieš pašėlusiai puolan­ čius ir atkakliai į pilį besibraunan­ čius priešus ir stūmė rąstais, basliais, ginė akmenimis ir aliojimais nuo ap­ griauto mūro viršaus, o vokiečiai kūlversčiais lėkė žemyn, talžyte su- talžyti, tarsi sviediniai, o kiti žiau­ riai sulaužytomis rankomis, kojo­ mis, suknežintais sprandais, pirm nei nuriedėjo į apačią, mirė." 36 Długosz Histor.

PDF 143

Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Nariman­ tą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasi­ manytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne pras­ čioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai su­ kryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiup­ tas ir atvestas pas Vytautą, pastara­ sis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pus­ broliui, riteriui kunigaikščiui, prie­ dermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid. Tatai yra tiesiog pažodinis D1 u- g o š o, Lib. X, p. 129 vertimas.