M. Strijkovskis Stryjkowski

PDF 129

13 Šv. Martyno bažnyčia jau XVI amžiuje buvo apleista ir sugriauta: mini apie tai ir pats Strijkovskįs savo kronikoje, p. 479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv.

PDF 205-206

Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Betgi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O. Franciszkanów. 189 ## Puslapis 206 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS savo Kronikoje nebūtų tos aplinkybės nutylėjęs, jeigu ji tik būtų tikra, taigi tą, tikriausiai Gžibovskio prasimanytą, Goštauto tariamą vienuolystę ir vyskupystę, atmeta.

PDF 154

Vilniaus apylinkės, keturių mylių nuotoliu buvo priešo ligi paskutiniųjų nuniokotos, ir tik tada didysis magistras įsakė trauktis. Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai prisiartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmimo dėlei turėjo būti pasinaudojęs rusų vienuolių, vadintų „čiornais", išdavyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyventojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje.

PDF 135

22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakydami, esą žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju magistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiškimo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vietininku, iki pat kapitulos suvažiavimo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrinktas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d.

PDF 125

6 „Buvo dar didžiulė menė, arba šventovė, Antakalnyje, visų dievų, kuriuos Lietuva, apgauta šėtoniškų kerų, garbino; ten ketvirtadienio vakarais dvasininkai visada statydavo ir degindavo vaško žvakes/' Strijkovskis, Sk. IV, p. 400.

PDF 45

20 G r z y b o w s k i, Sk. XI, 1. 90. Anot kitų padavimų, Goštautas pastatydinęs Šv. Petro bažnyčią Antakalnyje, pagonių šventyklos vietoje, kurią mini Strijkovskis (Sk. IV, 1.400).

PDF 34

7 Šventaragio vardo kilmę aiškina Stryjkowski savo kronikoje kn. VIII, p. 345-348; Kojałowicz, Hist. Lithu. Pars. I. lib. V, p. 138 ir Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany 00. Franciszkanów Litewskich. Wilno 1740 in 8vo, skyr. I.

PDF 133

Vytautas, žlugus viltims, vėl buvo priverstas ieškoti 19 Visą tą pasakojimą perteikėme pagal vieną aprašymą, kuris yra S1 a p t. arch. fol. E., p. 54 ap. F o i g t a s, V, 534. Strijkovskis ir Koj e- 1 a v i č i u s apie tą gudrybę panašiai mena, pridurdami, kad Vytautas paleidęs gandą, esą atvykęs į Vilnių rengti savo sesers Ringailės vestuvių su Mazovijos kunigaikščiu Henriku iškilmių, kas panašiau į tiesą negu tai, apie ką bylojäma aukščiau nurodytame vokiečių aprašyme, esą turėjęs savo dukterį Sofiją ištekinti už Mazovijos didžiojo kunigaikščio. Jogaila tam pasipriešino, tad šia dingstimi negalima buvo į Vilnių vykti. Tie patys metraštininkai pasakoja, kad 300 vežimų, įvairios žvėrienos prikrauti, atvažiavę į miestą ir kad Vytauto bajorai suvažiavę į miestą iš įvairių pusių, bet vienas jų, matyt, išdavęs paslaptį, o apie Sudimantą nėra užsiminta.

PDF 68

Nuo neatmenamų laikų ten buvo kunigaikščių pilis, kuri vėliau dovanota Viršilų giminei, paskui perėjo Glebavičių paveldui, po jų tapo jėzuitų nuosavybe, pagaliau atiteko Vilniaus universitetui. To dvaro lankose iki šiol dunkso pilkapis, arba lietuvių sumuštų kryžiuočių kapavietė, prie Sudervėlės upelio; apie pastarąjį mūšį užsimena Strijkovskis. XVI amžiaus pradžioje tame kaime buvo gausiau negu dabar gyventojų, šis tas iš technikos, tarp kurių - malūnas, kalvė ir lentpjūvė.

PDF 51

31 Strijkovskis, 1.465, o juo sekdamas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tąkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vilnių.

PDF 64-66

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą. h i XI Knyga, sk. 4,1. 396. Hist. Lit. Pars. I. lib. VII, p. 262.' 49 ## Puslapis 66 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Nors yra toks mūsų kronikininko pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą XIV amžiuje, likę pėdsakų, liudijančių tą miestą buvus jau XII amžiuje.

PDF 119

Gediminas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedimino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 137-138

27 Stryjkowski,ed. Królewiec, 1.487 tą susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laiko vienu ir tuo pačiu, kas prieštarauja tiesai. Taip pat nurodo, kad prie Vilniaus kritę kunigaikščiai Jaunučio sūnus Simonas, Glebas Sviatoslavovičius Smolenskiškis ir Glebas Konstantinovičius Čartoriskis, kuo taip pat negalima būtų tvirtai tikėti, nes po penkerių metų, 1395 metais, vienas jų, būtent Smolensko kunigaikštis Glebas Sviatoslayovičius, vyriausiasis Sviatoslavo sūnų, 1 2 1 ## Puslapis 138 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA J TOMAS dieną visos kryžiuočių ir Vytauto pajėgos susijungusios sustojo prie Vilniaus ir iš visų pusių aklinai apsupo miestą, o daugybė laivų, iš Nemuno įplaukę į Viliją, gabeno didžiules atsargas maisto ir karinę amuniciją.

PDF 136

Prie Kauno su jais susijungė, be Žemai- 23 Strijkovskis apsirinka nurodydamas, esą Lankasteris, Anglijos karaliaus Henriko sūnus, su didžiulėmis anglų, škotų bei prancūzų ir 1.1, pajėgomis įsibrovė į Lietuvą. Nebuvo apie 1390 metus jokio Henriko Anglijos soste, o viešpatavo anuo tarpu Ričardas II, ir prie Vilniaus buvojo ne kas kitas, tik Henrikas Lankasteris, pirm Derbio grafas, vėliau žinomas kunigaikščio Herfordo vardu, Jono de Gando, Lankasterio kunigaikščio, Ričardo dėdės, sūnus.

PDF 125

Petro bažnyčia, buvo iškilusi medinė šventovė, visiems lietuvių dievams pašvęsta6. tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvirto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvirtindamas, esą miškas lietuviškai vadinamas laukas ir nuo to žodžio paėjęs Lukiškių pavadinimas.

PDF 144

35 Stryjkowski loco cit., plačiai aprašinėdamas Vilniaus apgultį, taip svarsto apie Moskoževskio gynybą Aukštutinėje pilyje: „Aukštutinę pilį lenkai su Vilniaus seniūnu Mikalojumi Moskorovskiu narsiai gynė, tad nei padegdami Žemutinę pilį, nei grasinimais kiršindami, nei rodydami kunigaikščio Karigailos galvą, nei nuožmiai ir staigiai puldami į ataką, nei be paliovos šaudydami iš patrankų, kurios didesnę dalį mūro sienų pramušė ir sugriovė, neprivertė pasiduoti. O bijodami išdavystės, iš savųjų tarpo galinčios rastis, rusus ir įtartinus žmones išvijo iš pilies, patys narsiai gynėsi, o vokiečius, dieną ir naktį atakuojančius, atremdami, tas vietas, kur mūrai nuo nuolatinio šaudymo griuvo, žeme ir mėšlu užtaisydavo ir galvijų oda, taip pat maišais, prikimštais vilnų, dangstė, ir taip vokiečių patrankų šūvių išvengdavo, pagaliau kūnais savo dengdami pramuštas angas, stojo prieš pašėlusiai puolančius ir atkakliai į pilį besibraunančius priešus ir stūmė rąstais, basliais, ginė akmenimis ir aliojimais nuo apgriauto mūro viršaus, o vokiečiai kūlversčiais lėkė žemyn, talžyte sutalžyti, tarsi sviediniai, o kiti žiauriai sulaužytomis rankomis, kojomis, suknežintais sprandais, pirm nei nuriedėjo į apačią, mirė." 36 Długosz Histor.

PDF 143

Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Narimantą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasimanytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne prasčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai sukryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiuptas ir atvestas pas Vytautą, pastarasis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pusbroliui, riteriui kunigaikščiui, priedermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid. Tatai yra tiesiog pažodinis D1 ug o š o, Lib. X, p. 129 vertimas.