7 Šventaragio vardo kilmę aiškina Stryjkowski savo kronikoje kn. Petro bažnyčią Antakalny je, pagonių šventyklos vietoje, kurią mini Strijkovskis (Sk. 31 Strijkovskis, 1.465, o juo sekda mas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tą kart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vilnių.
Nuo neat menamų laikų ten buvo kunigaikščių pilis, kuri vėliau do vanota Viršilų giminei, paskui perėjo Glebavičių paveldui, po jų tapo jėzuitų nuosavybe, pagaliau atiteko Vilniaus uni versitetui. To dvaro lankose iki šiol dunkso pilkapis, arba lietuvių sumuštų kryžiuočių kapavietė, prie Sudervėlės upe lio; apie pastarąjį mūšį užsimena Strijkovskis. XVI amžiaus pradžioje tame kaime buvo gausiau negu dabar gyventojų, šis tas iš technikos, tarp kurių - malūnas, kalvė ir lentpjūvė.
31\nStrijkovskis, 1.465, o juo sekda\nmas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, \nplačiai aprašo, kokių gudrybių tą\nkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vil- \nnių.
48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi čius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy dami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi dangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi nas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia kurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi nės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal nu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver tingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie ną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi nas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu vęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Liz deika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lie tuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didy bę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui au kas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadi no Vilniumi pagal Vilnios upės vardą. h i XI Knyga, sk. 4,1. 396. Hist. Lit. Pars. I. lib. VII, p. 262.' 49 ## Puslapis 66 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Nors yra toks mūsų kronikininko pasakojimas apie Vil niaus įkūrimą XIV amžiuje, likę pėdsakų, liudijančių tą mies tą buvus jau XII amžiuje.
27 Stryjkowski,ed. Królewiec, 1.487 tą susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laiko vienu ir tuo pačiu, kas priešta rauja tiesai. Taip pat nurodo, kad prie Vilniaus kritę kunigaikščiai - Jaunučio sūnus Simonas, Glebas Sviatoslavovičius Smolenskiškis ir Glebas Konstantinovičius Čartoris- kis, kuo taip pat negalima būtų tvir tai tikėti, nes po penkerių metų, 1395 metais, vienas jų, būtent Smolensko kunigaikštis Glebas Sviatoslayovi- čius, vyriausiasis Sviatoslavo sūnų, 1 2 1 ## Puslapis 138 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA J TOMAS dieną visos kryžiuočių ir Vytauto pajėgos susijungusios su stojo prie Vilniaus ir iš visų pusių aklinai apsupo miestą, o daugybė laivų, iš Nemuno įplaukę į Viliją, gabeno didžiu les atsargas maisto ir karinę amuniciją.
13\nŠv. Martyno bažnyčia jau XVI am\nžiuje buvo apleista ir sugriauta: mi\nni apie tai ir pats Strijkovskįs savo \nkronikoje, p. 479: „Dabar, kaip ma\ntome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie \nPlikojo kalno puikaus pastato ir su\ngriuvusių skliautų žymės dunkso/'\n14\nNe tik Šv.
Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies tu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many mu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet gi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O. Franciszkanów. 189 ## Puslapis 206 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS savo Kronikoje nebūtų tos aplinkybės nutylėjęs, jeigu ji tik būtų tikra, taigi tą, tikriausiai Gžibovskio prasimanytą, Goštauto tariamą vienuolystę ir vyskupystę, atmeta.