Lasickis – autorius, kurio liudijimai siejami su senųjų apeigų ir mitologinių vaizdinių aprašymais. Jis paliko pirmosios alaus statinės pradėjimo apeigų aprašymą, nors šis, kaip pažymima šaltinyje, laikomas nedaug vertingu, tačiau reikšmingu senovės paminklu. Lasickis taip pat minimas kaip apeigų liudytojas, teigęs, kad už tikėjimą žmonės sulaukdavę atpildo, ir pateikęs su dievybėmis susijusių vardų bei papročių. Vis dėlto jo pasakojimai vertinami kritiškai: vienas dievaičio vardas laikomas klaidingai užrašytu, o teiginys apie bendrą kerpių rinkimą – smarkia klaida; todėl šaltiniai leidžia apibūdinti jo vaidmenį, bet nepatvirtina gyvenimo laikotarpio ar veiklos vietos.
Jokiu būdu nederėjo paliesti antkapinių statinių; buvo meldžiamasi net kapams savo protėvių arba asmenų, atmintinų dėl ypatingų dorybių. Lasickis palaikė dievaičio pavadinimu žodį Ežagtdis (ežiagulis -R . J.), lietuvių kalba reiškiantį antkapį arba pilkapį, kauburį; matyt, dievobaimingas šio žodžio minėjimas, girdėtas su tam tikromis maldomis, davė pagrindą susidaryti tokiai tyrėjo nuomonei.
Čia tik priminsime žo džius Lasickio, darbštaus seniausių liaudies padavimų rin kėjo, kuris, šalia pasakojimų apie kilmę iš italų, šiuos tautos tėvus atveda iš Rytų, t.
Čia tik priminsime žodžius Lasickio, darbštaus seniausių liaudies padavimų rinkėjo, kuris, šalia pasakojimų apie kilmę iš italų, šiuos tautos tėvus atveda iš Rytų, t. y. nuo Juodosios jūros per rusų Ukrainą ir Podolę1. Ko gero, jis siekė suderinti senesnius padavimus apie protėvių atėjimą iš Rytų su vėlesniais, pasakojančiais apie italų atvykimą.
Lasickis trumpai jį vadina talentų arba sugebėjimų teikėju. Iš to daro išvadą: tai susiję su mokėjimu naudotis kūniškais smagumais, todėl tas dievaitis turįs priklausyti gašlumo sričiai.
Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką išaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė gi minė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be savo asmeninių fetišų.
Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką išaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė giminė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be savo asmeninių fetišų.
Pasak Lasickio tyrimų, šios deivės buvo šaukiamasi dirbant linininkystės darbus. Tai buvo Linų Izidė, to augalo vertės atradėja; ji globojo ne patį linų auginimą lauke, bet tai, kas padaryta iš linų, visus dirbinius.
Lasickis palaikė dievaičio pavadinimu žodį Ežagtdis (ežiagulis -R . J.), lietuvių kalba reiškiantį antkapį arba pilkapį, kauburį; matyt, dievobaimingas šio žodžio minėjimas, girdėtas su tam tikromis maldomis, davė pagrindą susidaryti tokiai tyrėjo nuomonei