Anot pono Kraševskio, mirusįjį palietę žmonės tapdavo „nešvarūs“. Juozapas Ignotas Kraševskis parašė antrąją didelę T. Narbuto „Lietuvių mitologijos“ recenziją, išspausdintą „Tygodnik Petersburski“. Narbutui priskiriamame spėjime Kraševskio recenzija siejama su šaltais T. Narbuto ir J. I. Kraševskio santykiais.
Tada aprengia drabužiais, pritinkančiais luomui ir ly\nčiai, prijuosia kardą arba užkiša už juostos kirvį, kaktą apriša\nrankšluosčiu, į kurį įkiša pinigą, reikalingą kelionei, o mote\nriai duoda adatą, kamuoliuką siūlų, idant turėtų kuo taisyti\ndrabužius, jeigu jai kas nors suplyštų kelyje į amžinybę. Anot\npono Kraševskio, tie, kurie mirusįjį paliesdavo, tapdavo „nešva\nrūs“. Mes gi apie tai nieko negalime pasakyti*.
Galima spėti, jog būtent ši recenzija davė pradžią šaltiems T. Narbuto ir J. I. Kraševskio santykiams (nors, jeigu tikėsime pirmuoju, jie niekuomet nebuvo asmeniškai pa žįstami). Ši nuostata ypač ryški istoriko laiškuose arti- miausiems bičiuliams. Beje, T. Narbutas dėl J. I. Kra ševskio istorinių darbų išsakė identiškų priekaištų.
Dar nesiekta visiškai uždrausti spausdinti knygas ir kitokius leidinius lenkų kalba – 1835–1841 m. Vilniuje lenkų kalba išeina devyni tomai karo in- žinieriaus ir istoriko Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“, skirtos Lietuvos istorijai iki Liublino unijos. Čia rašė produktyvusis lenkų rašyto- jas, Lietuvos (LDK) patriotas J. I. Kraševskis, 1841–1851 m. Vilniuje leidęs kultūrinio pobūdžio žurnalą „Atheneum“. 3 skyrius • R U S I J O S I M P E R I J O S VA L D O M A L I E T U VA ( 1 7 9 5 – 1 9 1 5 ) 107 Formaliai nedrausta ir lietuvių kalba.
Enciklopedinės žinios, šviesus protas, publicistiniai suge bėjimai, darbštumas — tai bruožai, kurie buvo būdingi praėjusio, XVIII amžiaus leidėjui. Taigi A. Marcinovskiui rūpėjo ne tik nauda — visi XIX amžiaus tyrinėtojai kaip pavyzdį pateikia faktą, jog būtent jo leidykloje buvo lei džiama LTI. Pats T. Narbutas, jau praėjus daugeliui me tų po paskutinio tomo publikavimo, teigė, jog A. Marci- novskis jo „Istorija“ pelnė ir naudą, ir šlovę. Jis buvo teisus: „Marcinovskis“ ir „Narbuto leidėjas“ tapo neatski riamais epitetais.