Čia reikia paminėti labai kritišką Igną Danilavičių (Danilowicz)^37 , kuris pirmasis sudarė Lietuvos istorijai reikalingų dokumentų ar jų santraukų (regestų) rinkinį lenkų kalba, pradedant nuo Herodoto. Janulaitis : Ignas Danilavičius, Kaunas 1932.
Lelevelis buvo ne tik labai populiarus dėstytojas, bet jis yra daręs įtakos ir kitiems jaunesniems istorijos ir teisės istorijos dėstytojams Vilniaus universitete. Čia reikia paminėti labai kritišką Igną Danilavičių (Danilowicz)^37 , kuris pirmasis sudarė Lietuvos istorijai reikalingų dokumentų ar jų santraukų (regestų) rinkinį lenkų kalba, pradedant nuo Herodoto. 2-sis tomas siekia iki 1569 m.^38 Tik po Danilavi čiaus mirties Vilniuje abu tomai buvo išspausdinti.
Veikalo pra\ntarmėje M. Balinskis dėkoja istorikams Ignui Danilavičiui ir Ig\nnui Onacevičiui už pagalbą istoriniais dokumentais, Pranciškui\nMalevskiui už gausius išrašus iš Lietuvos Metrikos. P.
Kita vertus, pirmoje \ndalyje apžvelgiama ne vien Vilniaus miesto istorija, bet ir ben\ndra ikikrikščioniškos Lietuvos valstybės istorija. Veikalo pra\ntarmėje M. Balinskis dėkoja istorikams Ignui Danilavičiui ir Ig\nnui Onacevičiui už pagalbą istoriniais dokumentais, Pranciškui \nMalevskiui už gausius išrašus iš Lietuvos Metrikos.
Išsamesnėms krašto praeities studijoms istoriką galė jo paskatinti pusbrolio Justino parašyta nedidelė knygelė „Trumpa lietuvių tautos istorijos bruožų apybraiža“. Tuo me tu susidomėjimas istorija buvo didelis, Vilniaus universitete dėstė Joachimas Lelevelis, Ignotas Danilavičius, Ignotas Ona cevičius. Adomo Mickevičiaus draugai filomatai ir filaretai su sirinkimuose diskutavo apie krašto praeitį, liaudies padavimus ir dainas, kuriose jie atsekdavo sustingusius praeities pėdsa kus.
Ignas Danilavičius turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną.
Duomenų apie tai mums\npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną.
Lietuviškų šaltinių Daukantas tuomet žinojo ma žai. Vienintelį kartą jis mini Lietuvos metraščio Su- praslio nuorašą, kurį neseniai buvo radęs ir paskel bęs Ignotas Danilavičius. Si publikacija buvo itin svarbi, nes įrodė, kad Lietuva tikrai turėjo savo met raščius.
Lituanistika-63755-Mirties-bausme-LDK-bajoriskos-teises-aktuose — Mirties bausmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškos teisės aktuose (XV–XVI a.)