Narbutas pirmojo tomo devizu pateikė Homero „Agamemnono šūkio“ vertimą apie geresnio patarimo radimą. Narbutas, remdamasis Heine, Homero eilėse matė tiesioginį žmogėdrystės vaizdavimą, siejamą su Trojos karo laikų graikais. Homero kūriniuose Okeanas vadinamas upe, skalaujančia pasaulį.
Ši auka turi labai žilos senovės bruožų - dar iš tų barbarybės laikų, kai nugalėtojai surydavo karo belaisvius. Heinė pateikia eiles iš Homero, kur Jupiteris priekaištauja Junonai sakydamas, jog verčiau norėtų toliau kariauti, kad tik ji neprarytų Priamo ir jo sūnų kaip žalios mėsos arba iškeptų. Heinė pažymi, kad poetas, savo papratimu vaizduodamas dievus ano meto žmonių pavyzdžiu, nevartoja čia jokios metaforos, bet tiesiogiai vaizduoja žmogėdrystę, kuri graikams Trojos karo metu buvo žinoma.
Taigi naujų laikų gabumams nebūdingas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, žmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į praeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai ribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos įžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų išmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro mus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėjusių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais žodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti filosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka. Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tikslios matematinės projekcijos.
Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos.
Taigi naujų laikų gabumams nebūdingas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, žmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į praeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai ribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos įžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų išmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro mus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėjusių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais žodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti filosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka. Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tikslios matematinės projekcijos.
Heinė pateikia eiles iš Homero, kur Jupiteris priekaištauja Juno nai sakydamas, jog verčiau norėtų toliau kariauti, kad tik ji neprarytų Priamo ir jo sūnų kaip žalios mėsos arba iškeptų.
Ši auka turi labai žilos senovės bruožų - dar iš tų barbarybės laikų, kai nugalėtojai surydavo karo belaisvius. Heinė pateikia eiles iš Homero, kur Jupiteris priekaištauja Junonai sakydamas, jog verčiau norėtų toliau kariauti, kad tik ji neprarytų Priamo ir jo sūnų kaip žalios mėsos arba iškeptų. Heinė pažymi, kad poetas, savo papratimu vaizduodamas dievus ano meto žmonių pavyzdžiu, nevartoja čia jokios metaforos, bet tiesiogiai vaizduoja žmogėdrystę, kuri graikams Trojos karo metu buvo žinoma.