Narbutas pirmojo tomo devizu pateikė Homero „Agamemnono šūkio“ vertimą apie geresnio patarimo radimą. Narbutas, remdamasis Heine, Homero eilėse matė tiesioginį žmogėdrystės vaizdavimą, siejamą su Trojos karo laikų graikais. Homero kūriniuose Okeanas vadinamas upe, skalaujančia pasaulį.
Ši auka turi labai žilos senovės bruožų - dar iš tų barbarybės laikų, kai nugalėtojai surydavo karo belaisvius. Hei- nė pateikia eiles iš Homero, kur Jupiteris priekaištauja Juno nai sakydamas, jog verčiau norėtų toliau kariauti, kad tik ji neprarytų Priamo ir jo sūnų kaip žalios mėsos arba iškeptų. Heinė pažymi, kad poetas, savo papratimu vaizduodamas die vus ano meto žmonių pavyzdžiu, nevartoja čia jokios metafo ros, bet tiesiogiai vaizduoja žmogėdrystę, kuri graikams Tro jos karo metu buvo žinoma.
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin\ngas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, \nžmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į \npraeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai \nribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos \nįžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų \nišmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro \nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais \nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad \nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai \nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, \nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos.
Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos.
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin\ngas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, \nžmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į \npraeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai \nribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos \nįžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų \nišmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro \nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais \nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad \nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai \nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, \nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos.