Narbutas, remdamasis Heine, Homero eilėse matė tiesioginį žmogėdrystės vaizdavimą, siejamą su Trojos karo laikų graikais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 314
Ši auka turi labai žilos senovės bruožų - dar iš tų barbarybės laikų, kai nugalėtojai surydavo karo belaisvius. Hei- nė pateikia eiles iš Homero, kur Jupiteris priekaištauja Juno nai sakydamas, jog verčiau norėtų toliau kariauti, kad tik ji neprarytų Priamo ir jo sūnų kaip žalios mėsos arba iškeptų. Heinė pažymi, kad poetas, savo papratimu vaizduodamas die vus ano meto žmonių pavyzdžiu, nevartoja čia jokios metafo ros, bet tiesiogiai vaizduoja žmogėdrystę, kuri graikams Tro jos karo metu buvo žinoma.
Teodoro Narbuto vertinimu, Homero žemėlapiai buvo mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, o ne tiksliai geografiniai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 389
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin\ngas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, \nžmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į \npraeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai \nribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos \nįžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų \nišmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro \nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais \nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad \nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai \nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, \nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos.
Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 389
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin\ngas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, \nžmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į \npraeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai \nribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos \nįžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų \nišmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro \nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais \nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad \nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai \nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, \nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
/ U X , t r «t ^ ^“r zU^'J^ i 7 r i --------- ~~Z+*į* * ___ '<ty Autografas epigrafo, kuriuo Teodoras Narbutas papildė tekstą, rengdamas antrąjį leidimą Šio tomo devizas: Bodaj by się kto na coš lepszego zdobyb Stary czy mlody, niezaplonię się dan mu oddač. Haslo Agamemnoną u Homerą (Lai kas iš jūsų dabar patarimą geresnį suranda, Ar kas jaunesnis, arsenas, aš vien pasidžiaugti galėsiu. Homeras. Agamemnono šūkis)* ## Puslapis 88 LIETUVIŲ TAUTOS ISTORIJA* Pirmoji knyga LIETUVIŲ MITOLOGIJA * * ^ I skyrius D ID IEJI DIEVAI Pramžimas (Pinui žinių s) Pirmasis ir visuotinai paplitęs Senojo pasaulio dievas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
155 ## Puslapis 153 kalingos, nes turime senovės ¡padavimą, kuris kalba ką kita: Ovidijus Eridaną vadina didžiausia upe; Hesiodas mini, kad Eridanas buvęs Okeano ir Tetidės sūnus, kuris teka gilia ir šniokščiančia vaga; Vergilijus, taip pat vadi na jį didžiausia upe, upių karaliene, kuri turi dvi šakas; Dionyzas Perigetas* dar vaizdingiau vadina Eridaną gė lėtąja jūra. Visus šiuos padavimus ¡sujungę į vieną, įsiti kinsime, jog pirmiausia Baltijos jūra buvo žinoma Erida- no vardu; klaidingos tų vietų geografijos žinios upėmis laikydavo net ir didesnius vandens telkinius; Homero kū riniuose aptinkame, kad Okeanas vadinamas upe, skalau jančia pasaulį. Be kita ko, Baltijos jūra siejama su Okea nu, ji laikoma pačia didžiausia upe arba gali būti vadi nama upių karaliene, kuri turi dvi šakas, laikant Suomių ir Botnijos įlankas šakomis, turinčiomis gintaringus krantus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin gas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, žmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į praeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai ribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos įžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų išmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro mus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju sių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais žodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi losofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka. Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos.
Susietas teiginys: t-005