Narbutas vertino Stenderio latvių mitologijos straipsnio etimologijas kaip klaidingas ir pernelyg grindžiamas vietinių žodžių paieška. Narbutas nesutiko su Stenderio siejimu Tiimpus su Atrimpos ir vadino Tiimpus paprastu girtuoklių globėjo epitetu. Stenderio nuomone, latvių mitologijoje kiekvienas mitas siejosi su dievybės vyriškąja ir moteriškąja lytimis.
Stenderis (latvių kalbos gramatikos autorius) straipsnyje apie tos tautos mitologiją aiškina mitologinių terminų kilmę su keistu nusistatymu: jokiu būdu nenori pripažinti jų kilmės iš graikų ar lotynų kalbų; nuobodžiausiai stengiasi surasti vietinių žodžių, kad tik nereiktų vartoti lotyniškų. Taigi straipsnyje Deews, Dievas, kildina jį iš žodžio dewejs - davėjas, nors Deews yra perimtas iš Dewas, iš originaliosios lietuvių kalbos, kurios šaka yra latvių kalba. Todėl to autoriaus aiškinimai labai dažnai neatitinka tiesos, nors jis žinojo daug liaudies padavimų ir burtininkų, arba lietuvių bardų, dainų.
28 Ponas Adomas Borovskis*. 1 Latviai kiekvieną deivę vadino motina (Mathe), ir, jų supratimu, beveik kiekvienas dalykas, turintis savo dievą, - kiekvieną iš jų apskritai vadino tėvu (Thews), - turėjo ir savo deivę, kitaip sakant, jiems kiekvienas mitas siejosi su dievybės vyriškąja ir moteriškąja lytimis. Tokia Stenderio nuomonė (Lettische Grammatik).
Šaukiama tuo pačiu vardu, ji buvo moterų globėja visuose jų gyvenimo nutikimuose, kaip romėnų Diana, vadinta Eileitijos, Lucinos ir Genitalės vardais5. Ypač ji globojo skausmingai gimdančias moteris, rūpinosi naujagimio sveikata ir likimu, paduodavo jam žinduką, suvystydavo, sergėdavo maudomą. Stenderis sako: dar dabar latviams Lajma reiškia vaikų laimingą likimą arba laimę, kai kuriose dainose ji vadinama Laema mahmina, Laima - motulė arba deivė.
Beje, labai gali būti, kad vėlesniais laikais ir stabmeldystei išnykus liaudis klydo apibūdindama dievybių lytį, bet ne čia esmė; tai lengvai ištaisoma, jeigu tik atsirastų kokių nors žinių apie šį dalyką. Latviai žinojo šią dievybę kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip Szkahde. Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuose saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo esmės ir tiesos.
Pergrubė (Pergrubie) Pavasario, gėlių, daržų, žmogaus pastangomis gausinamų žemės vaisių deivė. Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią vadino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Pergrubę.
Jiems nusilenkdavo pats Pušaitis, prašydamas kaimiečių vardu, idant markopoliai sulaikytų savo garbintojus nuo nelaimingų žmonių engimo. Barstukai (Barstuki) Požemio dievaičiai, nykštukai. Tą vardą Stenderis išveda iš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuhke - lėlė.
Latviai tas rupūžes vadino Pieno motinomis (Peenu mahtes), pieno deivėmis. Jų mitologijoje buvo kažkokia mitinė būtybė, vadintaBrehkina, tai yra rėksne. Pasak Stenderio, atseit tai buvusi namų senė, sergėjanti naminius žalčius ir rupūžes; ji aprėkdavusi kiekvieną įeinantį, kad nesumindytų pieno karalienės.