J. Jurginio įvade Augustas Liudvigas Šleceris pateikiamas kaip žymus Šviečiamosios epochos istorikas ir Getingeno mokyklos kūrėjas. Ten pat nurodoma, kad jis paskyrė atskirą veikalą Lietuvai kaip savarankiškai valstybei, o aptardamas Alberto Vijūko-Kojelavičiaus darbą laikė jį geriausiu ano meto istorijos rašytoju.
Slėceris paskelbė prielaidą (Nestor. Dritter Band. S. 84), jog Otaitos, Peru, Meksikos gyventojai iš dalies buvo žemesnio išsivystymo lygio todėl, kad nežinojo raitos medžioklės. Jis rašė: „Kaip išdidžiai atrodo prūsai tarp tolimos Siaurės genčių, jau prieš 1000 metų nugalėdavę savo užpuolikus kavalerija“.
Taip jūros plotas vis didėjo, ir galima sakyti, jog jūra augo žemės sąskaita, žodžiu, jūra didėjo. Tad tie, kurie pastebėjo fizinių įvykių, lėmusių žemių prie Baltijos jūros dingimą, sakė tikrą tiesą, ir tie, kurie, kaip Melą, teigė, jog Baltijos jūra užgriozta pakrantės salų, kurios vieną sykį panašios į sausumą, o kitą — į archipelagą, sakė taip pat ne mažiau tiesos. Tad kam gi vargšui Melai kaltinti Slėcerį meluojant; jis galbūt nesilankė prie Baltijos, neturėjo tikro supratimo apie Siaurės kraštus, bet galėjo visa nurašyti iš gerų senovės šaltinių, kurie tai žinojo ir, kaip matyti, labai gerai suvokė.
Vieną knygą jis skyrė Lietuvos, Kuršo ir Livonijos istorijai, o kitą — vien Lietuvai, kaip buvusiai savarankiškai valstybei (A. L. Schlozer. Geschichte von Littauen, als einem eigenen Grossfūrstenthume, bis zum J. 1569. Gottingen, 1776),