A. Becenbergeris šiame šaltinyje minimas kaip kalbininkas ir tyrinėtojas, nagrinėjęs lietuvių ir prūsų kalbinę ribą. Išnašose jis tiesiogiai siejamas su darbais „Die littauisch-preussische Grenze...“ ir „Dber die Verbreitung...“.
A. Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai, kilę iš lietuviškų žodžių kiemas, upė, kalnas, paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos (kair. Priegliaus intako), o vietovardžiai, kilę iš atitinkamų prūsiškų žodžių caymis, ape, garbis,— į vakarus. Taigi abiejų tyrinėtojų duomenimis, kalbinė riba tarp lietuvių ir prūsų Ordino atsikraustymo metu ėjo apytiksliai natūraliomis ribomis — upėmis Deimena, Priegliumi, Alnos žemupiu, Ašvenos ir Vangrapės aukštupiais iki Dubenykų 3 Būga K.
A. Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai, kilę iš lietuviškų žodžių kiemas, upė, kalnas, paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos (kair. Priegliaus intako), o vietovardžiai, kilę iš atitinkamų prūsiškų žodžių caymis, ape, garbis,— į vakarus. Taigi abiejų tyrinėtojų duomenimis, kalbinė riba tarp lietuvių ir prūsų Ordino atsikraustymo metu ėjo apytiksliai natūraliomis ribomis — upėmis Deimena, Priegliumi, Alnos žemupiu, Ašvenos ir Vangrapės aukštupiais iki Dubenykų 3 Būga K.
Apskritai jotvingių kalba (ar 10 Bezzenberger A. Die littauisch-preussische Grenze..., S. 651—655; to paties, Dber die Verbreitung..., S. 123—128; šiuo metu vietovardžių su garb- surasta ir jotvingių bei rytinių baltų teritorijoje, bet plačiausiai juos paliudija prūsų garbis — Топоров B. H. Прусский язык, E—H, c. 156—158.
A. Becenbergeris nustatė, kad lietuviškos kilmės vietovardžiai buvo paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos, o prūsiškos kilmės vietovardžiai – į vakarus.
Savo ruožtu dar XIX a. M. Tepenas, remdamasis įvairiais rašytiniais šaltiniais, priėjo išvadą, kad skalviai ir nadruviai buvę lietuviai9. A. Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai, kilę iš lietuviškų žodžių kiemas, upė, kalnas, paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos (kair. Priegliaus intako), o vietovardžiai, kilę iš atitinkamų prūsiškų žodžių caymis, ape, garbis,— į vakarus.