A. Becenbergeris šiame šaltinyje pristatomas kaip tyrinėtojas, nustatęs lietuvių ir prūsų kalbinę ribą pagal vietovardžių paplitimą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 8
A. Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai, kilę iš lietuviškų žodžių kiemas, upė, kalnas, paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos (kair. Priegliaus intako), o vietovardžiai, kilę iš atitinkamų prūsiškų žodžių caymis, ape, garbis,— į vakarus. Taigi abiejų tyrinėtojų duomenimis, kalbinė riba tarp lietuvių ir prūsų Ordino atsikraustymo metu ėjo apytiksliai natūraliomis ribomis — upėmis Deimena, Priegliumi, Alnos žemupiu, Ašvenos ir Vangrapės aukštupiais iki Dubenykų 3 Būga K.
A. Becenbergeris nustatė, kad lietuviškos kilmės vietovardžiai paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 8
A. Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai, kilę iš lietuviškų žodžių kiemas, upė, kalnas, paplitę į rytus nuo Deimenos ir Alnos (kair. Priegliaus intako), o vietovardžiai, kilę iš atitinkamų prūsiškų žodžių caymis, ape, garbis,— į vakarus. Taigi abiejų tyrinėtojų duomenimis, kalbinė riba tarp lietuvių ir prūsų Ordino atsikraustymo metu ėjo apytiksliai natūraliomis ribomis — upėmis Deimena, Priegliumi, Alnos žemupiu, Ašvenos ir Vangrapės aukštupiais iki Dubenykų 3 Būga K.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 9
Apskritai jotvingių kalba (ar 10 Bezzenberger A. Die littauisch-preussische Grenze..., S. 651—655; to paties, Dber die Verbreitung..., S. 123—128; šiuo metu vietovardžių su garb- surasta ir jotvingių bei rytinių baltų teritorijoje, bet plačiausiai juos paliudija prūsų garbis — Топоров B. H. Прусский язык, E—H, c. 156—158.