Dusburgietis teigia, kad kai popiežius Honorijus II 1218 m. organizavo didžiulį kryžiaus žygį į Prūsiją, kuriame dalyvavo „vokiečiai, čekai, moravai, danai, lenkai, pamarėnai“23, Živinbudo, reikia manyti, valdoma priešmindauginė Lietuva (susijungusi su Žemaitija) 1219 m. sudarė.
Didysis kunigaikštis Skirmantas iškilmingai pasitiko Kukovaitį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zivinbudo sūnų, ir, apdovanojęs nesuskaičiuojama aukso ir sidabro daugybe bei eikliais žirgais, garbingai išleido pas jo tėvą, Lietuvos ir 2emaičių kunigaikštį. Parvykęs pas savo tėvą, nebeilgai prie jo tegyveno, ir tėvas, Lietuvos ir 2emaičių didysis kunigaikštis 2ivinbudas, pasimirė, o jo sūnus Kukovaitis sėdo Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės sostan. Tuo metu Užvolgio chanu buvo chanas, vardu Balaklajus °, ir jis atsiuntė savo pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Skirmantą, kad duotų jam duoklę ir laikytų jo baskakus tuose miestuose, kaip kad iš tų miestų buvo duodama duoklė, valdant jo pirmtakams, rusų kunigaikščiams.
Galbūt šitaip ir būtų atsitikę, jeigu, jam mirus, 1089 m eta i būtų prasidėjęs tarpuvaldis: mat neturėjo jis sūnaus — savo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs jiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš Julijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jaunikaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį Pajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai pasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvotas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie Deltuvos palaidotas.