Zemovitas kartu su Boleslovu, Kazimieru ir Agota pritarė Konrado sprendimui Teutonų ordinui atiduoti Kulmo ir Lubavos žemes. Mindaugas su rusų parama įsibrovė į Mazoviją ir Jazdovo dvare užklupo kunigaikštį Zemovitą bei jo sūnų Konradą. Mazovijos kunigaikščiai Jonušas ir Zemovitas priėmė Vytautą, bet nesuteikė jam deramos pagalbos.
Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims.
Neliko saugi nuo karo tuo metu nė Livonija: ją nuolatos siaubė Mindaugo karvedžiai, ten vyko kovos prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, tačiau kokia norėdamas turėti laisvesnes rankas, atnaujino santarvę su rusais, ir tuo būdu tapo užmegzta rusų ir lietuvių vo kunigaikščio vaikaitis, palydėjo Mindaugą į žygį Mazovijos žemėn. Mindaugas, susilaukęs paramos iš rusų, slaptai ir netikėtai didžiulių miškų takais įsibrovė Mazovijon: jis užklupo kunigaikštį Zemovitą bei jo sūnų Konradą, Jazdovo dvare nerūpestingai vasaros karštymetyje gyvenančius su visa palyda. Metus burtus, Zemovitas pakliuvo Švarnui į nelaisvę, o Konradas — Mindaugui; pastarasis buvo draugiškai lietuvio priimtas, o jo žmonėms sumokėjus išpirką, sugrąžintas į tėvo valdas, vargšas Zemovitas tuo tarpu žuvo ruso netrukus žiauriai nukankintas.
Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.