Mozūrija

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Gegužės 15 d.\n\nSkirsnemunėje Švitrigaila ir Ordinas\npatvirtino prieš metus pasirašytą sutartį,\ntaip pat Švitrigaila sustiprino ryšius su\nNaugardu, Pskovu, Mozūrija, Odojevo ir\nTverės kunigaikščiais. Tuo tarpu Jogailos\nLenkijos santykiai su Ordinu aštrėjo.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Gegužės 15 d.\n\nSkirsnemunėje Švitrigaila ir Ordinas\npatvirtino prieš metus pasirašytą sutartį,\ntaip pat Švitrigaila sustiprino ryšius su\nNaugardu, Pskovu, Mozūrija, Odojevo ir\nTverės kunigaikščiais. Tuo tarpu Jogailos\nLenkijos santykiai su Ordinu aštrėjo.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Lietuva jau nuo Traidenio laikų turėjo pastovesnį ryšį su Mozurija. Išleidęs savo dukterį už Płocko «Vankos », Gediminas ir savo laiškuose kviečiamiems į Lietuvą vakarų svetimšaliams rekomendavo kelią per Mozūriją. Jo 1325 m. sutartis buvo pir­ masis su Lenkija taikos sąlytis, kurio atminimas dar buvo jau­ čiamas Liublino unijos išvakarėse, t. y. beveik po pustrečio šimt­ mečio.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Tą padarius, traukė naujasis kunigaikštis su surinktu svietu, kutindamas savo kantrybę tikėjimu ir vildamos, jog patys dievai šelps atgiežti apmaudą kuo baisesniai ant mozūrų už jų tokias nuodėmes. Kaipogi lietuviai, įpuolę į Mozūriją, ugnia ir karda nuteriojo visą kraštą, pilis sugriovė, svieto ir gyvolių neapregimas gaujas na­ mo parvarė. Nes vos buvo lietuviai palikę Mozūri­ ją, kad tuo tarpu mozūrai įkandin grūdos į Parusnį ir, lygų už lygų mokėdami, plėšė, teriojo ir degino.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Lenkai negalėjo per amžius to nuopuolio užmiršti, o lietuviai, įgiję tą pergalę, dievus savo maldė, dėka- vodami jiems, jog juos teikės užlaikyti nuo vergy- bos neprietelių1. Taip išnaikinę pamezonys, sūdaujai, parusnėnai visą Boleslovo kariauną nuteriojo dar baisiai, įkan­ din jį vydami, Kulmiją ir Mozūriją. Boleslovas, pa- silpnintas tuo nuopuoliu ir suvargęs namų kerštais, nebspėjo lietuviams tų nelaimų atmonyti, ant galo, vienas nebstengdamas visa apgalėti, įpuolęs į rū­ pesnį, nustipo.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Ateinantį metą 1244 apent sugrįžo te­ nai su rimtesniais pulkais ir, kas kame nuo ugnies ir kardo bebuvo užlikęs, tą nugalavo ar ugnia su- gruzdino. Neišliko nuo jų narsybės nė pati Mozū- rija, kurią tą patį metą kiti pulkai, atėję iš gilumo Lietuvos, didžiai baisiai, užvis apygardas Plocko, nuteriojo. Tuo tarpu Sviatopelkas, patelkęs savo gentis Vratislavą III ir Barminą I, kunigaikščius Aukštojo Pamario, lygia dalia savo žentą Jaroma- rą, kunigaikštį Rugijos salos, susinėręs dar su tū­ lais pulkais lietuvių ir žemaičių, traukė į Kulmiją ant kryžėjų, kur eidamas, visa, ką rado, griejo, ko neveikė ¿arda, tą ugnia gaišino; juo tolimesnieji lietuviai ir žemaičiai buvo, juo smalkiais ir baises­ niais mūšoj rodės o smailesniais ir narsesniais ant grobio ir terionių, kurie, kur užėjo, ten akmuo ir vanduo paliko betyruojąs, vienur iros rūstos riog­ sojo, kitur degėsai šmėkšojo, o rustuose tyruose vėjai plėnis gainiodami žvylė.