Vytenis

PDF 212

Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11 Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui savo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai puldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami, sudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11 Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui savo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai puldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami, sudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų.

PDF 192

Dar apie tą patį Tais pačiais metais bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis įsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais. Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos, kai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis subūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir įsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.

PDF 61

-1 ' - --- - -■ N VYTENIS, Traidenio sūnus, did. Lietuvos kunigaikštis 1283 m., nužudytas 1315 m.

PDF 61

Lietuvos \ kunigaikštis, TRAIDENIS +1283 kartu su broliu.-1 ' - --- - -■ N VYTENIS, Traidenio sūnus, did. Lietuvos kunigaikštis 1283 m., nužudytas 1315 m.

PDF 212

Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui savo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai puldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami, sudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų. Tuo metu, kai šitai dėjosi, atplaukė iš Sembos šiai piliai padėti 10 brolių ir 150 vyrų, tačiau lietuviai taip sumaniai užstojo visus kelius bei visas prieigas į šią pilį, kad niekas negalėjo į ją pakliūti, nors ir ne kartą mėgino šitai padaryti.

PDF 212

Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11 Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui savo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai puldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami, sudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų.

PDF 183

Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščionių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių.

PDF 68

Dusburgietis mini ir Lietuvos valdovus — karalius (rex Lethowie; rex Lethowinorum): Mindaugą (tik titulą), Pukuverą, Vytenį, Gediminą (III, 160, 228, 248, 250, 259, 267, 269, 306, 310, 356).

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir savo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš pono Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 61-62

45 ## Puslapis 62 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Karamzinas0, laikydamas tai labai abejotinu dalyku, o Mindaugo kilmės įrodymus - visiškais paistalais, nebent būtų priimtinos už tiesą didžiausios chronologinės klaidos ir sutikta su prielaida, kad Rusios kunigaikščių sūnūs, krikščionys, galėjo turėti lietuviškus vardus ir būti pagonys. Ar galima būtų sutikti, tarkime, kad Traidenis, turėjęs lietuvišką vardą, buvo rusino Vido Dovydavičiaus sūnus, arba, kad Vytenis, lietuvis pagonis, - jo vaikaitis? Nors Voskresensko Metraštis, regis, rašytas Žygimanto I [Senojo] laikais, kaip rodo 52 puslapio paskutinė eilutė, jei tik jos nėra perrašinėtojas pridėjęs, taigi metraštininkas galėjo žinoti šį tą tikra apie Gedimino kilmę, mat rašė vos vienam amžiui tepraėjus po Jogailos.

PDF 13

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti Livonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę kovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą ekonominę Lietuvos blokadą.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė rašyti „Prūsijos žemės kroniką“ ir įteikė ją Ordino magistrui Verneriui iš Orzelno. XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti Livonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę kovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą ekonominę Lietuvos blokadą.

PDF 63-64

47 ## Puslapis 64 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS pilį, kur minėtas grafas iš Hamburgo ir daugybė kitų didikų priėmė kariuomenės garbę]. Šitai vyko viešpataujant Lietuvoje Vyteniui, kuris mirė apie 1315 metus. Kita užuomina Dusburgo kronikoje apie Castrum Gedemini [Gedimino pilį] yra prie 1317 m.

PDF 87

Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Ordinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pakeliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbingąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jonu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti.

PDF 224

Tęsdamas tėvo nurodytą politiką, Vytenis ne mažiau intensyviai iki 1307 puldinėjo Lenkiją.

PDF 34-35

, valią, tam slėny pirmasis miškus išnaikinęs ir savo tėvo bei savo paties įpėdinių kapavietėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, Šventaragio, kas reikštų Šventą al- 18 ## Puslapis 35 I KNYGA Urna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų nebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė vietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lietuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte teokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8. Tačiau Vilniaus istorija prasideda tik 1321 metais, kai Gediminas, Vytenio įpėdinis, Lietuvos ir Rusios valdovas, torių.

PDF 32

Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gediminas (valdęs 1316–1341 m.).

PDF 182-183

Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos. 249 (242). Apie nuostabų brolių išsigelbėjimą vieno žygio metu 537 1292 m. žygis (SRP, 2, p. 155; Regesta Lithuaniae..., p. 144). 538 Jakštas J., Vokiečių ordinas..., p. 130; Pašuta V., Lietuvos..., p. 420—421. 539 Į Kujavijos Brestą. 1292 viešpaties metais magistras, uoliai eidamas jam patikėtas pareigas ir didžiai rūpindamasis netikėlių naikinimu, sutelkė didelę brolių bei [kitų] ginkluotųjų kariuomenę ir patraukė prie lietuvių sienų. Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir pasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę; jie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu tučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“.

PDF 152

Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.

PDF 159

Šitaip viena pragaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties ar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vienoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes turtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten kartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami pasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsigavo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną kariuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuočius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė.

PDF 159

Šitaip viena pragaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties ar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vienoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes turtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten kartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami pasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsigavo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną kariuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuočius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo skubiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtančius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neužtikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mėnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tarpu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su galybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, paK ry žiu o č ia i d a u g k a ilikę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Gavęs šią žinią, Vytenis su didžiulėmis jėgomis, neseniai sutelktomis kitam žygiui, kuo greičiausiai ten nuskubėjo. Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo skubiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtančius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neužtikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mėnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai.

PDF 175

Vieną pulką atidavė rygiečiams Nojermiulenui apsiausti ir aplinkiniams kaimams plėšti, Pagrindines jėgas Vytenis pats atvedė prie Karksio: po ryžtingos apsupties įsiveržė į sutvirtinimus, paėmė pilį, visi gynėjai buvo išžudyti, liko gyvi vos keturi riteriai, komtūro sauga ir šiek tiek vertingesnių belaisvių. Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio, nusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kalaviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus netoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai juos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius grobiu.

PDF 181

Kitais metais, kai Vytenis abu luomus sukvietė į pasi- 1305 m e ta i tarimą, Sembos vyskupystės V y te n is p e rse k io ja fogtas Pilypas fon Bolandas, k ry žiu o č iu s g ro b ik u s pasinaudojęs progą, kad buvo išvykę kunigaikščiai ir bajorai, nusiaubė pasienio kaimiečius. Kai valdovui pranešė, jog įsibrovė priešas ir degina kaimus bei kiemus, jis greitosiomis su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių patraukė sustabdyti tolesnio veržimosi. Jau kryžiuočiai buvo pasitraukę iš krašto, kai Vytenis netikėtai užpuolė nebesisaugančių priešų ariergardą; kovėsi tada kraštinės susidūrusiųjų eilės: mat, ar dėl kurios kitos priežasties, ar dėl to, kad ir vienos, ir kitos kariuomenės dydis buvo nežinomas, vadai nežinojo, kieno pusėje jėgos persvara; kai ir vienoje, ir kitoje pusėje krito keletas karių, susidūrimas liovėsi.

PDF 188

Pats Vytenis, sunkiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo ir išvengė tykančių pavojų. Po to kryžiuočiai dar įnirtingiau niokojo antpuoliais Lietuvą ir Žemaitiją. Pagraudės žemę nusiaubė, neN io k o ja m a L ie tu v a ir sutikdamas pasipriešinimo, Ž e m a itija Mansfeldas, Brandenburgo komtūras, tuo tarpu Maustas, Sudargas ir Masius iš arti stebėjo, kaip žūva jų žmonės: jie negalėjo nei pristabdyti priešo, pasirodydami netoli jo su kariuomene, nei su menkomis jėgomis stoti į atvirą mūšį.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo skubiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtančius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neužtikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mėnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tarpu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su galybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, paK ry žiu o č ia i d a u g k a ilikę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

PDF 174

Argi jis nebežinąs, kad, kaip mena tėvai, didelė Rusios dalis buvusi užimta tada, kai rusų kunigaikščiai buvę įsileidę į vidaus nesantarvės ir nepajėgė pavieniui atsispirti priešui? Vis dėlto atsargus valdovas, gerai žinodamas, jog priešų nesantaika jam labai patogi, aiškiai matė, jog šiuo metu nesantarvė jam bus naudingesnė taikiai gyvenant, negu kariaujant. Mat vos atsiradusi nesantarvė bet kurioje valstybėje lengvai pagydoma nelyginant nesena kūno žaizda, o įsisenėjusi — sėtrija ir gilėja.

PDF 7

Gelbėdamiesi nuo jo persekiojimo, dalis romėnų „bajorų", vadovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, pabėgę nuo persekiojimo Į šiaurę ir tapę lietuvių tautos ir valstybės pradininkais. Vėliau, išmirus Palemono įpėdiniams ir sekančios Kentauro herbo dinastijos kunigaikščiams, Lietuvos sostas atitekęs pirmajam Gediminaičių dinastijos valdovui Vyteniui. Mokslinėje literatūroje toji istorija vadinama legendine.

PDF 151

Nuo tokio viltį ir sėkmę žadančio reginio reikia vis dėlto nukreipti žvilgsnį į šio reikalo pačią pradžią. Kartą Traidenis sugrįžo iš žygio į Prūsiją ir pamatė tarp kitų berniukų Vytenį, kurio gražus veidas jį patraukė ypatingu kilnumu (dažniausiai paskiri didelių asmenybių bruožai esti taurūs), jis pradėjo atidžiau jį stebėti, o ilgainiui, sakytum paskatintas kažin kokios slaptos galios, aiškiau suvokė savo busimąsias viltis, kurių gerai nė pats nesuprato. Netrukus, tėvams mielai sutinkant, mažametis Vytenis atsidūrė Traidenio šeimoje; kadangi jo dvasinė stiprybė ryškėjo diena iš dienos, vos suaugęs tapo miegamojo patarnautoju, o susilaukęs vyro metų,— rūmų pareigūnu, kurį paprastai vadina maršalu.

PDF 152

Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.

PDF 175

Vieną pulką atidavė rygiečiams Nojermiulenui apsiausti ir aplinkiniams kaimams plėšti, Pagrindines jėgas Vytenis pats atvedė prie Karksio: po ryžtingos apsupties įsiveržė į sutvirtinimus, paėmė pilį, visi gynėjai buvo išžudyti, liko gyvi vos keturi riteriai, komtūro sauga ir šiek tiek vertingesnių belaisvių. Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio, nusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kalaviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus netoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai juos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius grobiu.

PDF 188

Pats Vytenis, sunkiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo ir išvengė tykančių pavojų. Po to kryžiuočiai dar įnirtingiau niokojo antpuoliais Lietuvą ir Žemaitiją. Pagraudės žemę nusiaubė, neN io k o ja m a L ie tu v a ir sutikdamas pasipriešinimo, Ž e m a itija Mansfeldas, Brandenburgo komtūras, tuo tarpu Maustas, Sudargas ir Masius iš arti stebėjo, kaip žūva jų žmonės: jie negalėjo nei pristabdyti priešo, pasirodydami netoli jo su kariuomene, nei su menkomis jėgomis stoti į atvirą mūšį.

PDF 151

Nuo tokio viltį ir sėkmę žadančio reginio reikia vis dėlto nukreipti žvilgsnį į šio reikalo pačią pradžią. Kartą Traidenis sugrįžo iš žygio į Prūsiją ir pamatė tarp kitų berniukų Vytenį, kurio gražus veidas jį patraukė ypatingu kilnumu (dažniausiai paskiri didelių asmenybių bruožai esti taurūs), jis pradėjo atidžiau jį stebėti, o ilgainiui, sakytum paskatintas kažin kokios slaptos galios, aiškiau suvokė savo busimąsias viltis, kurių gerai nė pats nesuprato. Netrukus, tėvams mielai sutinkant, mažametis Vytenis atsidūrė Traidenio šeimoje; kadangi jo dvasinė stiprybė ryškėjo diena iš dienos, vos suaugęs tapo miegamojo patarnautoju, o susilaukęs vyro metų,— rūmų pareigūnu, kurį paprastai vadina maršalu.

PDF 192

Dar apie tą patį Tais pačiais metais bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis įsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais. Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos, kai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis subūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir įsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.

PDF 213

Todėl Jonas, išvaduodamas nuo nelaimės Polocko ponus, išjojo į Naugardą ir ten tapo vienuoliu. O Lietuvos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Treniotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis valdytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų karuose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovykloje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kunigaikštystę kartu su savo tėvu.

PDF 475

126.) Reikia žinoti,- jog yra didis su j augimas vardų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių: Kojalavičius savo Lietuvos istorijoj teminavoja vieną Vytenį nuo pat Traidžio lig pat Gedimino, nes teutonų ir gudų rašytojai rodo savo raštuose tame tarpe buvus tris didžiuosius Lietuvos kunigaikščius: Vytį, arba Buivydą, Puteverą ir Vytenį, pagal kuriuos aš raštus jų veikalus išguldžiau. Tame laike, regis, pasirinko Vytis, arba Buivydas, kaipogi nuo tų metų nebėr jo minavojamo daugesniai; bet kokiu smerčiu — to nėra žinoma.

PDF 191

Sugrįžęs iš šio žygio, netrukus ir mirė, valdęs dvidešimt dvejus metus, nukamuotas metų naštos, karo rūpesčių ir visokiausių nesėkmių. Pragaištingi lietuviams buvo šie metai: mirė valdovas, be to, badas ir maras sunkia našta užgulė žmones. 1315 m e ta i P a sk u tin ie ji V y te n io ž y g ia i į P rū siją tvirtovių įsiveržėlių atremti, buvo suvaryti atgal į pilis, javai, beveik pribrendę pjūčiai, raitelių ištrypti, paimtas didžiulis grobis.

PDF 152

Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.

PDF 34

Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdovai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais papročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis 1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pagoniška. Jie per aštuonis dešimtmečius (nuo Vytenio iki Jogailos) vis daug kartų yra vedę derybas Lietuvos krikšto reikalu.

PDF 188

Pats Vytenis, sunkiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo ir išvengė tykančių pavojų. Po to kryžiuočiai dar įnirtingiau niokojo antpuoliais Lietuvą ir Žemaitiją. Pagraudės žemę nusiaubė, neN io k o ja m a L ie tu v a ir sutikdamas pasipriešinimo, Ž e m a itija Mansfeldas, Brandenburgo komtūras, tuo tarpu Maustas, Sudargas ir Masius iš arti stebėjo, kaip žūva jų žmonės: jie negalėjo nei pristabdyti priešo, pasirodydami netoli jo su kariuomene, nei su menkomis jėgomis stoti į atvirą mūšį.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo skubiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtančius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neužtikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mėnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tarpu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su galybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, paK ry žiu o č ia i d a u g k a ilikę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

PDF 13

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti Livonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę kovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą ekonominę Lietuvos blokadą.

PDF 7

Gelbėdamiesi nuo jo persekiojimo, dalis romėnų „bajorų", vadovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, pabėgę nuo persekiojimo Į šiaurę ir tapę lietuvių tautos ir valstybės pradininkais. Vėliau, išmirus Palemono įpėdiniams ir sekančios Kentauro herbo dinastijos kunigaikščiams, Lietuvos sostas atitekęs pirmajam Gediminaičių dinastijos valdovui Vyteniui. Mokslinėje literatūroje toji istorija vadinama legendine.

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir savo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš pono Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 159

Šitaip viena pragaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties ar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vienoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes turtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten kartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami pasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsigavo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną kariuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuočius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė.

PDF 317

Naudodamasis ta ramuma, didysis kunigaikštis Vytenis pietinėje Rusioje, jo pirmtakų užkariavimais prijungtoje prie Lietuvos, sutvarkė pasaulietinio gyvenimo valdymo struktūrą: nustatė sienas su kaimyniniais kunigaikščiais Dregovičių žemėje, tai yra Naugarduko kunigaikštystės pietinėje dalyje, net iki Jieseldos ir Pinsko žemės, taip pat Nemuno aukštupio1.

PDF 61

Didikai, nenorėdami pažeisti savo tikrojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Traidenio sūnaus, valios ir patarimo, [taip ir] padarė. Ir pamatę Vytenį esant išmintingą bei rimtą vyrą, kuris buvo kilęs iš Stulpų giminės ir kartos, valdžiusios Ariogalą Žemaitijoje, išsirinko jį Lietuvos ir Žemaičių didžiuoju

PDF 213-214

Tuo tarpu visuotiniame Lietuvos suvažiavime Kernavėje, vadovau­ 2 Ar ne dabartinis Igumenis? 214 jant Trobiaus sūnui vienuoliui Laurui, Vytenis, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mirė 1315 metais, kelyje buvo nutrenktas perkūno. Jis turėjo tris žmonas, kurios viena po kitos mirė

PDF 213

Todėl Jonas, išvaduodamas nuo nelaimės Polocko ponus, išjojo į Naugardą ir ten tapo vienuoliu. O Lietuvos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Treniotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis valdytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų karuose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovykloje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kunigaikštystę kartu su savo tėvu.

PDF 182-183

Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos. 249 (242). Apie nuostabų brolių išsigelbėjimą vieno žygio metu 537 1292 m. žygis (SRP, 2, p. 155; Regesta Lithuaniae..., p. 144). 538 Jakštas J., Vokiečių ordinas..., p. 130; Pašuta V., Lietuvos..., p. 420—421. 539 Į Kujavijos Brestą. 1292 viešpaties metais magistras, uoliai eidamas jam patikėtas pareigas ir didžiai rūpindamasis netikėlių naikinimu, sutelkė didelę brolių bei [kitų] ginkluotųjų kariuomenę ir patraukė prie lietuvių sienų. Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir pasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę; jie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu tučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“.

PDF 204

1311 viešpaties metais, per užgavėnes (vasario 22), Vytenis, Lietuvos karalius, su didele kariuomene, degindamas ir plėšdamas, nusiaubė Sembą ir Notangą, išžudė daug žmonių, o beveik penkis šimtus išsivarė į nelaisvę drauge su dideliu grobiu, tiesa, ir pats patyrė nuostolių, nes žuvo nemaža jo žmonių, nutolusių nuo savo kariuomenės.