Vytenis

PDF 212

Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11\n\n Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui\nsavo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai\npuldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami,\nsudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11\nTų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui \nsavo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai \npuldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami, \nsudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų.

PDF 192

Dar apie tą patį\n\n Tais pačiais metais bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis\nįsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais.\nBrolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos,\nkai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis\nsubūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir\nįsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.

PDF 61

-1\n'\n- --- - -■ N\nVYTENIS, Traidenio sūnus, \ndid. Lietuvos kunigaikštis \n1283 m., nužudytas 1315 m.

PDF 61

Lietuvos\n\\ kunigaikštis,\nTRAIDENIS +1283 kartu su broliu.-1\n'\n- --- - -■ N\nVYTENIS, Traidenio sūnus, \ndid. Lietuvos kunigaikštis \n1283 m., nužudytas 1315 m.

PDF 34

Jie per aštuonis dešimtmečius (nuo Vytenio iki Jogailos)\nvis daug kartų yra vedę derybas Lietuvos krikšto reikalu.

PDF 212

Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui\nsavo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai\npuldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami,\nsudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų. Tuo metu, kai šitai dėjosi,\natplaukė iš Sembos šiai piliai padėti 10 brolių ir 150 vyrų, tačiau lietuviai taip sumaniai\nužstojo visus kelius bei visas prieigas į šią pilį, kad niekas negalėjo į ją pakliūti, nors ir\nne kartą mėgino šitai padaryti.

PDF 212

Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11\n\n Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui\nsavo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai\npuldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl broliai, šitai matydami,\nsudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų.

PDF 183

Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščio­\n nių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę\n\n Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais\nvyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai,\nkunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė,\no bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė\nį nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą,\nneleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais,\nbe to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę\nbelaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių.

PDF 183

Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščio­\n nių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę\n\n Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais\nvyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai,\nkunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė,\no bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė\nį nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą,\nneleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais,\nbe to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę\nbelaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių.

PDF 68

Dusburgietis mini ir Lietuvos valdovus — karalius (rex Lethowie; rex Lethowinorum):\nMindaugą (tik titulą), Pukuverą, Vytenį, Gediminą (III, 160, 228, 248, 250, 259, 267,\n269, 306, 310, 356).

PDF 68

Dusburgietis mini ir Lietuvos valdovus — karalius (rex Lethowie; rex Lethowinorum):\nMindaugą (tik titulą), Pukuverą, Vytenį, Gediminą (III, 160, 228, 248, 250, 259, 267,\n269, 306, 310, 356).

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su­ daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki­ vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa­ vo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po­ no Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun­ tęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku­ pui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 61-62

45 ## Puslapis 62 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Karamzinas0, laikydamas tai labai abejotinu dalyku, o Min­ daugo kilmės įrodymus - visiškais paistalais, nebent būtų priimtinos už tiesą didžiausios chronologinės klaidos ir su­ tikta su prielaida, kad Rusios kunigaikščių sūnūs, krikščio­ nys, galėjo turėti lietuviškus vardus ir būti pagonys. Ar ga­ lima būtų sutikti, tarkime, kad Traidenis, turėjęs lietuvišką vardą, buvo rusino Vido Dovydavičiaus sūnus, arba, kad Vytenis, lietuvis pagonis, - jo vaikaitis? Nors Voskresensko Metraštis, regis, rašytas Žygimanto I [Senojo] laikais, kaip rodo 52 puslapio paskutinė eilutė, jei tik jos nėra perrašinė­ tojas pridėjęs, taigi metraštininkas galėjo žinoti šį tą tikra apie Gedimino kilmę, mat rašė vos vienam amžiui tepraė­ jus po Jogailos.

PDF 61-62

45\n\n## Puslapis 62\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nKaramzinas0, laikydamas tai labai abejotinu dalyku, o Min­\ndaugo kilmės įrodymus - visiškais paistalais, nebent būtų \npriimtinos už tiesą didžiausios chronologinės klaidos ir su­\ntikta su prielaida, kad Rusios kunigaikščių sūnūs, krikščio­\nnys, galėjo turėti lietuviškus vardus ir būti pagonys. Ar ga­\nlima būtų sutikti, tarkime, kad Traidenis, turėjęs lietuvišką \nvardą, buvo rusino Vido Dovydavičiaus sūnus, arba, kad \nVytenis, lietuvis pagonis, - jo vaikaitis? Nors Voskresensko \nMetraštis, regis, rašytas Žygimanto I [Senojo] laikais, kaip \nrodo 52 puslapio paskutinė eilutė, jei tik jos nėra perrašinė­\ntojas pridėjęs, taigi metraštininkas galėjo žinoti šį tą tikra \napie Gedimino kilmę, mat rašė vos vienam amžiui tepraė­\njus po Jogailos.

PDF 13

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti\nLivonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę\nkovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą\nekonominę Lietuvos blokadą.

PDF 13

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti\nLivonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę\nkovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą\nekonominę Lietuvos blokadą.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo \nužbaigė rašyti „Prūsijos žemės kroniką“ ir įteikė ją Ordino magistrui Verneriui iš Orzelno.\nXIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti \nLivonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę \nkovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą \nekonominę Lietuvos blokadą.

PDF 63-64

47\n\n## Puslapis 64\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\npilį, kur minėtas grafas iš Hamburgo ir daugybė kitų didi­\nkų priėmė kariuomenės garbę]. Šitai vyko viešpataujant Lie­\ntuvoje Vyteniui, kuris mirė apie 1315 metus. Kita užuomina \nDusburgo kronikoje apie Castrum Gedemini [Gedimino pilį] \nyra prie 1317 m.

PDF 87

Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbin­ gąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jo­ nu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti.

PDF 224

Tęsdamas tėvo nurodytą politiką, Vytenis ne mažiau\nintensyviai iki 1307 puldinėjo Lenkiją.

PDF 34-35

, valią, tam slėny pir­\nmasis miškus išnaikinęs ir savo tė­\nvo bei savo paties įpėdinių kapavie­\ntėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, \nŠventaragio, kas reikštų Šventą al-\n18\n\n## Puslapis 35\n\nI KNYGA\nUrna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų \nnebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė \nvietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lie­\ntuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte te­\nokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.\nTačiau Vilniaus istorija prasideda tik 1321 metais, kai \nGediminas, Vytenio įpėdinis, Lietuvos ir Rusios valdovas,\ntorių.

PDF 32

Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi-\nnas (valdęs 1316–1341 m.).

PDF 182-183

Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos. 249 (242). Apie nuostabų brolių išsigelbėjimą vieno žygio metu 537 1292 m. žygis (SRP, 2, p. 155; Regesta Lithuaniae..., p. 144). 538 Jakštas J., Vokiečių ordinas..., p. 130; Pašuta V., Lietuvos..., p. 420—421. 539 Į Kujavijos Brestą. 1292 viešpaties metais magistras, uoliai eidamas jam patikėtas pareigas ir didžiai rūpindamasis netikėlių naikinimu, sutelkė didelę brolių bei [kitų] ginkluotųjų kariuomenę ir patraukė prie lietuvių sienų. Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir pasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę; jie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu tučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“.

PDF 182-183

Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos. 249 (242). Apie nuostabų brolių išsigelbėjimą vieno žygio metu 537 1292 m. žygis (SRP, 2, p. 155; Regesta Lithuaniae..., p. 144). 538 Jakštas J., Vokiečių ordinas..., p. 130; Pašuta V., Lietuvos..., p. 420—421. 539 Į Kujavijos Brestą. 1292 viešpaties metais magistras, uoliai eidamas jam patikėtas pareigas ir didžiai rūpindamasis netikėlių naikinimu, sutelkė didelę brolių bei [kitų] ginkluotųjų kariuomenę ir patraukė prie lietuvių sienų. Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir pasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę; jie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu tučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“.

PDF 152

Staigiai ir be var­\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa­\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa­\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau­\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len­\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio­\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie­\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki­\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo­\nnių.

PDF 159

Šitaip viena pra­\ngaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties\nar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vie­\nnoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes\nturtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten\nkartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami\npasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsiga­\nvo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną ka­\nriuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuo­\nčius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė.

PDF 159

Šitaip viena pra­\ngaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties\nar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vie­\nnoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes\nturtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten\nkartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami\npasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsiga­\nvo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną ka­\nriuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuo­\nčius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo sku­ biai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtan­ čius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neuž­ tikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mė­ nesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tar­ pu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su ga­ lybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, pa- K ry žiu o č ia i d a u g k a i- likę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Gavęs šią ži­\nnią, Vytenis su didžiulėmis jėgomis, neseniai sutelkto­\nmis kitam žygiui, kuo greičiausiai ten nuskubėjo. Vis \ndėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo sku­\nbiai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtan­\nčius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neuž­\ntikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis \nsu pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mė­\nnesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai.

PDF 175

Vieną pulką atidavė rygie- \nčiams Nojermiulenui apsiaus­\nti ir aplinkiniams kaimams \nplėšti, Pagrindines jėgas Vytenis pats atvedė prie Kark- \nsio: po ryžtingos apsupties įsiveržė į sutvirtinimus, pa­\nėmė pilį, visi gynėjai buvo išžudyti, liko gyvi vos \nketuri riteriai, komtūro sauga ir šiek tiek vertingesnių \nbelaisvių. Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio, \nnusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kala­\nviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus ne­\ntoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai \njuos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius \ngrobiu.

PDF 181

Kitais metais, kai Vytenis\nabu luomus sukvietė į pasi-\n1305 m e ta i\ntarimą, Sembos vyskupystės\nV y te n is\np e rse k io ja\nfogtas Pilypas fon Bolandas,\nk ry žiu o č iu s g ro b ik u s\npasinaudojęs progą, kad bu­\nvo išvykę kunigaikščiai ir\nbajorai, nusiaubė pasienio kaimiečius. Kai valdovui\npranešė, jog įsibrovė priešas ir degina kaimus bei kie­\nmus, jis greitosiomis su tūkstančiu penkiais šimtais\nraitelių patraukė sustabdyti tolesnio veržimosi. Jau kry­\nžiuočiai buvo pasitraukę iš krašto, kai Vytenis neti­\nkėtai užpuolė nebesisaugančių priešų ariergardą; ko­\nvėsi tada kraštinės susidūrusiųjų eilės: mat, ar dėl ku­\nrios kitos priežasties, ar dėl to, kad ir vienos, ir kitos\nkariuomenės dydis buvo nežinomas, vadai nežinojo,\nkieno pusėje jėgos persvara; kai ir vienoje, ir kitoje\npusėje krito keletas karių, susidūrimas liovėsi.

PDF 188

Pats Vytenis, sun­ kiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo ir išvengė tykančių pavojų. Po to kryžiuočiai dar įnirtingiau niokojo antpuoliais Lietuvą ir Žemaitiją. Pagraudės žemę nusiaubė, ne- N io k o ja m a L ie tu v a ir sutikdamas pasipriešinimo, Ž e m a itija Mansfeldas, Brandenburgo komtūras, tuo tarpu Maustas, Sudargas ir Masius iš arti stebėjo, kaip žūva jų žmo­ nės: jie negalėjo nei pristabdyti priešo, pasirodydami netoli jo su kariuomene, nei su menkomis jėgomis sto­ ti į atvirą mūšį.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo sku­ biai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtan­ čius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neuž­ tikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mė­ nesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tar­ pu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su ga­ lybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, pa- K ry žiu o č ia i d a u g k a i- likę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

PDF 174

Argi jis nebežinąs, kad, kaip mena tėvai, didelė Rusios dalis buvusi užimta tada, kai ru­ sų kunigaikščiai buvę įsileidę į vidaus nesantarvės ir nepajėgė pavieniui atsispirti priešui? Vis dėlto atsar­ gus valdovas, gerai žinodamas, jog priešų nesantaika jam labai patogi, aiškiai matė, jog šiuo metu nesantar­ vė jam bus naudingesnė taikiai gyvenant, negu kariau­ jant. Mat vos atsiradusi nesantarvė bet kurioje vals­ tybėje lengvai pagydoma nelyginant nesena kūno žaiz­ da, o įsisenėjusi — sėtrija ir gilėja.

PDF 7

Gelbėda­ miesi nuo jo persekiojimo, dalis romėnų „bajorų", va­ dovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, pabėgę nuo persekiojimo Į šiaurę ir tapę lietuvių tau­ tos ir valstybės pradininkais. Vėliau, išmirus Palemono įpėdiniams ir sekančios Kentauro herbo dinastijos ku­ nigaikščiams, Lietuvos sostas atitekęs pirmajam Gedi- minaičių dinastijos valdovui Vyteniui. Mokslinėje literatūroje toji istorija vadinama le­ gendine.

PDF 151

Nuo tokio viltį ir sėkmę žadančio reginio reikia vis dėlto nukreipti žvilgsnį į šio reikalo pačią pradžią. Kartą Traidenis sugrįžo iš žygio į Prūsiją ir pamatė tarp kitų berniukų Vytenį, kurio gražus vei­ das jį patraukė ypatingu kilnumu (dažniausiai paskiri didelių asmenybių bruožai esti taurūs), jis pradėjo ati­ džiau jį stebėti, o ilgainiui, sakytum paskatintas kažin kokios slaptos galios, aiškiau suvokė savo busimąsias viltis, kurių gerai nė pats nesuprato. Netrukus, tėvams mielai sutinkant, mažametis Vytenis atsidūrė Traide­ nio šeimoje; kadangi jo dvasinė stiprybė ryškėjo die­ na iš dienos, vos suaugęs tapo miegamojo patarnauto­ ju, o susilaukęs vyro metų,— rūmų pareigūnu, kurį paprastai vadina maršalu.

PDF 152

Staigiai ir be var­\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa­\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa­\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau­\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len­\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio­\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie­\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki­\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo­\nnių.

PDF 175

Vieną pulką atidavė rygie- \nčiams Nojermiulenui apsiaus­\nti ir aplinkiniams kaimams \nplėšti, Pagrindines jėgas Vytenis pats atvedė prie Kark- \nsio: po ryžtingos apsupties įsiveržė į sutvirtinimus, pa­\nėmė pilį, visi gynėjai buvo išžudyti, liko gyvi vos \nketuri riteriai, komtūro sauga ir šiek tiek vertingesnių \nbelaisvių. Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio, \nnusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kala­\nviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus ne­\ntoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai \njuos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius \ngrobiu.

PDF 188

Pats Vytenis, sun­ kiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo ir išvengė tykančių pavojų. Po to kryžiuočiai dar įnirtingiau niokojo antpuoliais Lietuvą ir Žemaitiją. Pagraudės žemę nusiaubė, ne- N io k o ja m a L ie tu v a ir sutikdamas pasipriešinimo, Ž e m a itija Mansfeldas, Brandenburgo komtūras, tuo tarpu Maustas, Sudargas ir Masius iš arti stebėjo, kaip žūva jų žmo­ nės: jie negalėjo nei pristabdyti priešo, pasirodydami netoli jo su kariuomene, nei su menkomis jėgomis sto­ ti į atvirą mūšį.

PDF 151

Nuo tokio viltį ir sėkmę žadančio reginio reikia vis dėlto nukreipti žvilgsnį į šio reikalo pačią pradžią. Kartą Traidenis sugrįžo iš žygio į Prūsiją ir pamatė tarp kitų berniukų Vytenį, kurio gražus vei­ das jį patraukė ypatingu kilnumu (dažniausiai paskiri didelių asmenybių bruožai esti taurūs), jis pradėjo ati­ džiau jį stebėti, o ilgainiui, sakytum paskatintas kažin kokios slaptos galios, aiškiau suvokė savo busimąsias viltis, kurių gerai nė pats nesuprato. Netrukus, tėvams mielai sutinkant, mažametis Vytenis atsidūrė Traide­ nio šeimoje; kadangi jo dvasinė stiprybė ryškėjo die­ na iš dienos, vos suaugęs tapo miegamojo patarnauto­ ju, o susilaukęs vyro metų,— rūmų pareigūnu, kurį paprastai vadina maršalu.

PDF 192

Dar apie tą patį\n\n Tais pačiais metais bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis\nįsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais.\nBrolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos,\nkai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis\nsubūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir\nįsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

LIETUVOS DIDIEJI KUNIGAIKŠČIAI, KILĘ IS (STULPUI 7 KARTOS IR GIMINES Ir prasidėjo didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymas. Didysis kunigaikštis Vytenis valdė Lietuvos, Žemaičių ir Rusų Didžiojoje Kunigaikštystėje daugelį metų, ir jam gimė sūnus, vardu Gediminas8 . Didysis kunigaikš­ tis Vytenis mirė žaibo nutrenktas 9 .

PDF 213

Todėl Jonas, išvaduodamas nuo nelaimės Po­ locko ponus, išjojo į Naugardą ir ten tapo vienuoliu. O Lietu­ vos ponai 1264 metais visuotiniame suvažiavime, jau po Tre­ niotos mirties, nusiuntė Liutaurą užimti Polocko, kad šis val­ dytų jį kaip vietininkas. Liutauro sūnus Vytenis, gimęs 1232 metais Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje; jis išgarsėjo rusų ka­ ruose su totoriais, buvo paimtas į nelaisvę, buvo Batu stovyk­ loje, Kumanų žemėje, pagaliau grįžo ir valdė Polocko kuni­ gaikštystę kartu su savo tėvu.

PDF 475

126.) Reikia žinoti,- jog yra didis su j augimas vardų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių: Kojalavičius savo Lietuvos istorijoj teminavoja vieną Vytenį nuo pat Traidžio lig pat Gedimino, nes teutonų ir gudų ra­ šytojai rodo savo raštuose tame tarpe buvus tris didžiuosius Lietuvos kunigaikščius: Vytį, arba Bui­ vydą, Puteverą ir Vytenį, pagal kuriuos aš raštus jų veikalus išguldžiau. Tame laike, regis, pasirinko Vytis, arba Buivydas, kaipogi nuo tų metų nebėr jo minavojamo daugesniai; bet kokiu smerčiu — to nėra žinoma.

PDF 191

Sugrįžęs iš šio žygio, netrukus \nir mirė, valdęs dvidešimt dvejus metus, nukamuotas \nmetų naštos, karo rūpesčių ir visokiausių nesėkmių. \nPragaištingi lietuviams buvo šie metai: mirė valdovas, \nbe to, badas ir maras sunkia našta užgulė žmones.\n1315 m e ta i \nP a sk u tin ie ji V y te n io \nž y g ia i į P rū siją\ntvirtovių įsiveržėlių atremti, \nbuvo suvaryti atgal į pilis, \njavai, beveik pribrendę pjū­\nčiai, raitelių ištrypti, paim­\ntas didžiulis grobis.

PDF 152

Staigiai ir be var­\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa­\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa­\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau­\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len­\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio­\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie­\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki­\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo­\nnių.

PDF 34

Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdo­\nvai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais pa­\npročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis\n1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pago­\nniška. Jie per aštuonis dešimtmečius (nuo Vytenio iki Jogailos)\nvis daug kartų yra vedę derybas Lietuvos krikšto reikalu.

PDF 188

Pats Vytenis, sun­ kiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo ir išvengė tykančių pavojų. Po to kryžiuočiai dar įnirtingiau niokojo antpuoliais Lietuvą ir Žemaitiją. Pagraudės žemę nusiaubė, ne- N io k o ja m a L ie tu v a ir sutikdamas pasipriešinimo, Ž e m a itija Mansfeldas, Brandenburgo komtūras, tuo tarpu Maustas, Sudargas ir Masius iš arti stebėjo, kaip žūva jų žmo­ nės: jie negalėjo nei pristabdyti priešo, pasirodydami netoli jo su kariuomene, nei su menkomis jėgomis sto­ ti į atvirą mūšį.

PDF 168

Vis dėlto kryžiuočiai, padarę savo darbą, jau buvo sku­ biai pasitraukę, todėl Vytenis ėmė juos vytis grįžtan­ čius, tykoti priešo jo žemėje, o vėliau, niekur neuž­ tikęs nei pačios kariuomenės, nei stovyklos, bastytis su pulkais po visą kraštą ir niokoti. Beveik tris mė­ nesius visą Prūsiją siaubė žudynės ir gaisrai. Tuo tar­ pu kryžiuočiai, nedrįsdami sueiti į atvirą kovą su ga­ lybe siautėjančių karių, laukė tinkamos progos, galop jie užklupo lietuvius, kai šie, grįždami siaurais keliais, susigrūdo, apsikrovę grobiu, į krūvą, ir beveik visus išžudė, išsigelbėjo nedidelis 1294 m e ta i būrelis, kurie su Vyteniu, pa- K ry žiu o č ia i d a u g k a i- likę kitus karius, išsislapstė tų p u o la L ie tu vą miškuose.

PDF 192

Dar apie tą patį\n\n Tais pačiais metais bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis\nįsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais.\nBrolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos,\nkai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis\nsubūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir\nįsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.

PDF 13

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti\nLivonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę\nkovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą\nekonominę Lietuvos blokadą.

PDF 7

Gelbėda­ miesi nuo jo persekiojimo, dalis romėnų „bajorų", va­ dovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, pabėgę nuo persekiojimo Į šiaurę ir tapę lietuvių tau­ tos ir valstybės pradininkais. Vėliau, išmirus Palemono įpėdiniams ir sekančios Kentauro herbo dinastijos ku­ nigaikščiams, Lietuvos sostas atitekęs pirmajam Gedi- minaičių dinastijos valdovui Vyteniui. Mokslinėje literatūroje toji istorija vadinama le­ gendine.

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su­\ndaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki­\nvyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai \nnužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo \nmetu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė \ntaiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa­\nvo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po­\nno Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė \narba privertė, kad jie patys pasiskandintų.\nTaip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun­\ntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku­\npui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius \niš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir \njau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų \nnamo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę \nir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 159

Šitaip viena pra­\ngaištinga puota privertė gedėti dėl artimųjų mirties\nar nelaisvės beveik visas Lietuvos šeimas, šitaip vie­\nnoje vietoje tapo apiplėšta beveik visa Lietuva, nes\nturtingiausieji, kaip tada buvo įprasta, susivežė ten\nkartu su žmonomis ir vaikais visus lobius, norėdami\npasigirti. Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsiga­\nvo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną ka­\nriuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuo­\nčius. Ir vienas, ir kitas žygis, kaip ir tikėtasi, pasisekė.

PDF 317

Naudodamasis ta ramuma, didysis kunigaikštis Vytenis \npietinėje Rusioje, jo pirmtakų užkariavimais prijungtoje \nprie Lietuvos, sutvarkė pasaulietinio gyvenimo valdymo \nstruktūrą: nustatė sienas su kaimyniniais kunigaikščiais \nDregovičių žemėje, tai yra Naugarduko kunigaikštystės \npietinėje dalyje, net iki Jieseldos ir Pinsko žemės, taip \npat Nemuno aukštupio1.