Vaitiekus Taboras buvo Vilniaus vyskupas, XV–XVI amžių sandūroje tapęs vienu įtakingesnių Lietuvos dvasininkų. Kilęs iš lietuvių bajorų nuo Eišiškių, vyskupu jis iškeltas 1491 metais, o ganytojo pareigas ėjo šešiolika metų ir mirė 1507-aisiais. Taboras ypač išgarsėjo remdamas Vilniaus gynybą: 1506 metais, totoriams keliant grėsmę miestui, jo raginami ir remiami miestiečiai Vilnių apjuosė mūro pylimu, pakeitusiu medinius įtvirtinimus. Jis taip pat dalyvavo svarbiuose valdovų reikaluose – lydėjo į Vilnių nugabentą Aleksandrą kartu su karaliene Elena ir kitais aukštais pareigūnais. Vilniaus katedroje Taboras su graikų tikėjimo dvasininku Foma sutuokė didįjį kunigaikštį su Elena, o kitoje ceremonijoje, pasak Kojelavičiaus, meldė Dievo laiminti valstybę, ragino valdovą sekti protėvių keliu ir uždėjo jam valdžios vainiką.
Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glins kiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vil nių. Jį lydėjo karalienė Elena, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Jonas Zabžezinskis ir Karalystės kancleris Jonas Laskis. O totoriai, ties Kłecku įsirengę košą, arba stovyklą, nemažą būrį pasiuntė į Naugarduką.
Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glinskiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vilnių. Jį lydėjo karalienė Elena, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Jonas Zabžezinskis ir Karalystės kancleris Jonas Laskis. O totoriai, ties Kłecku įsirengę košą, arba stovyklą, nemažą būrį pasiuntė į Naugarduką.
Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus produktus. Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai nebūtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiaubę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro pylimu, išmetę medinius statinius.
10. Vaitiekus Taboras, kilme lietuvių bajoras, nuo Eišiškių, iškeltas į vyskupus 1491 metais, šešiolika metų eidamas ganytojo pareigas įgijo šalyje didelę įtaką ir pagarsėjo taryboje nuovoka kaip reta kas. Išbaudė iš popiežiaus ir karaliaus pasaulietinės valdžios nušalinimą nuo dvasinių reikalų, o dėl Vilniaus aptvėrimo mūro siena - pirmasis davė mintį magistratui ir daug prisidėjo lėšomis. Mirė 1507 metais.
Stanislovo katedrą. Ten Vaitiekus Taboras, Vilniaus vyskupas, kartu su Foma, graikų tikėjimo dvasininku, sutuokė didįjį kunigaikštį su Elena, virš jos galvos kunigaikštienė Rapolovska laikė vainiką, o djakas Kulešinas - stiklinę vyno42. Vestuvių puotos tęsėsi kelias savaites, Maskvos pasiuntiniai buvo nuoširdžiai pavaišinti ir dosniai apdovanoti43, o iškilmės Lietuvos sostinėje tęsėsi beveik iki 42 daugelyje rusų metraščių.
Keliais mėnesiais anksčiau už karalių mirė Vilniaus vyskupas Andrius, kilęs iš Vilniaus, garsėjęs šventųjų mokslų pažinimu bei proto aštrumu. Jo įpėdiniu tapo šviesiausios kilmės Vaitiekus Taboras. ## Puslapis 540 S e S t a k n y g a APIE LIETUVIŲ PRAEITI, KAI VALDE Šv ie s ia u s ia s is k u n ig a ik š t is a lek sand ras 1492 metai Aleksandras išrenkaKai Lietuvoje pasklido žinia apie karaliaus Kazimiero m a s L ie tu v o s did žiu o mirtį, gausybė didikų skubiai kaip Simonas Olelkaitis, Slucko kunigaikštis, Alšėnų, Mstislavlio bei Giedraičių kunigaikštiškųjų šeimų galvos, Žemaitijos seniūnas Kęsgailą, kunigaikščiai Vosylus ir Mykolas Glinskiai.
Stanislovo katedrą ir pasodino į tėvo sostą. Vaitiekus Taboras, paprašęs aukščiausiąjį laiminti valstybę, trumpa kalba paragino kunigaikštį neiškrypti iš prosenelių praminto kelio ir uždėjo vainiką, užimamos valdžios žymenį. Senuosiuose šaltiniuose radau surašyta, kad Lietuvos vyriausiasis maršalas, pagal tautos paprotį įteikdamas apnuogintą kalaviją bei rykštę, bylojęs šitokiais žodžiais: ,,Patys dievai, Jogailaičių šeimos šlovė, tėvo Kazimiero paveikslas ir nuo seno Jūsų namams priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostas šiandieną Tave išrinko ir paskelbė mūsų valdovu.