Į Vilnių nugabentą Aleksandrą lydėjo karalienė Elena, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Jonas Zabžezinskis ir Jonas Laskis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glins kiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vil nių. Jį lydėjo karalienė Elena, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Jonas Zabžezinskis ir Karalystės kancleris Jonas Laskis. O totoriai, ties Kłecku įsirengę košą, arba stovyklą, nemažą būrį pasiuntė į Naugarduką.
Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras ragino ir rėmė miestiečius, apjuosusius Vilnių mūro pylimu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 248
Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus pro duktus. Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai ne būtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiau bę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro py limu, išmetę medinius statinius.
Vaitiekus Taboras, lietuvių bajoras nuo Eišiškių, 1491 m. buvo iškeltas į vyskupus ir mirė 1507 m.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 208
10. Vaitiekus Taboras, kilme lietuvių bajoras, nuo Eišiškių, \niškeltas į vyskupus 1491 metais, šešiolika metų eidamas ga\nnytojo pareigas įgijo šalyje didelę įtaką ir pagarsėjo taryboje \nnuovoka kaip reta kas. Išbaudė iš popiežiaus ir karaliaus \npasaulietinės valdžios nušalinimą nuo dvasinių reikalų, o \ndėl Vilniaus aptvėrimo mūro siena - pirmasis davė mintį \nmagistratui ir daug prisidėjo lėšomis. Mirė 1507 metais.
Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras kartu su graikų tikėjimo dvasininku Foma sutuokė didįjį kunigaikštį su Elena.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 246
Stanislovo katedrą. Ten Vaitiekus Taboras, Vilniaus vyskupas, kartu su Foma, graikų tikėjimo dvasininku, su tuokė didįjį kunigaikštį su Elena, virš jos galvos kunigaikš tienė Rapolovska laikė vainiką, o djakas Kulešinas - stik linę vyno42. Vestuvių puotos tęsėsi kelias savaites, Maskvos pasiuntiniai buvo nuoširdžiai pavaišinti ir dosniai apdo vanoti43, o iškilmės Lietuvos sostinėje tęsėsi beveik iki 42 daugelyje rusų metraščių.
Po Vilniaus vyskupo Andriaus mirties jo įpėdiniu tapo šviesiausios kilmės Vaitiekus Taboras.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 538
Keliais mėnesiais\nanksčiau už karalių mirė Vilniaus vyskupas Andrius,\nkilęs iš Vilniaus, garsėjęs šventųjų mokslų pažinimu\nbei proto aštrumu. Jo įpėdiniu tapo šviesiausios kilmės\nVaitiekus Taboras.\n\n## Puslapis 540\n\nS e S t a\nk n y g a\nAPIE LIETUVIŲ PRAEITI, KAI VALDE\nŠv ie s ia u s ia s is k u n ig a ik š t is a lek sand ras\n1492 metai\nAleksandras išrenka-\nKai Lietuvoje pasklido ži\nnia apie karaliaus Kazimiero\nm a s L ie tu v o s did žiu o -\nmirtį, gausybė didikų skubiai\nkaip Simonas Olelkaitis, Slucko kunigaikštis, Alšėnų,\nMstislavlio bei Giedraičių kunigaikštiškųjų šeimų gal\nvos, Žemaitijos seniūnas Kęsgailą, kunigaikščiai Vosy-\nlus ir Mykolas Glinskiai.
Kojelavičius pasakoja, kad Vaitiekus Taboras meldė Dievo laiminti valstybę, ragino kunigaikštį sekti prosenelių keliu ir uždėjo jam valdžios vainiką.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 541
Stanislovo katedrą ir pasodino į tėvo sostą. Vaitiekus Taboras, pa prašęs aukščiausiąjį laiminti valstybę, trumpa kalba pa ragino kunigaikštį neiškrypti iš prosenelių praminto ke lio ir uždėjo vainiką, užimamos valdžios žymenį. Se nuosiuose šaltiniuose radau surašyta, kad Lietuvos vyriausiasis maršalas, pagal tautos paprotį įteikdamas apnuogintą kalaviją bei rykštę, bylojęs šitokiais žo džiais: ,,Patys dievai, Jogailaičių šeimos šlovė, tėvo Ka zimiero paveikslas ir nuo seno Jūsų namams priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostas šiandieną Tave išrinko ir paskelbė mūsų valdovu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vaistais mažino karštį, bet žaizdotuose viduriuose jie sukėlė dizenteriją, o vėliau, ją begydant, nepaprastai sustiprėjo vandenli gė, ir galop bet koks gydymas nieko negalėjo padėti. Kai gydytojas Jokūbas Zaleskis, palieptas atvirai išklo ti, ar karalius atlaikys ligą, nieko gero negalėjo paža dėti, karalius pasakė: „Vadinasi, reikia mirti" ir visą savo dėmesį nukreipė į paskutiniuosius mirtingųjų rū pesčius. Sudaręs testamentą, visus pinigus, po ranka turimus, padalijęs tarp čia pat esančių sūnų, kreipėsi į lenkų didikus, prašydamas, kad, jam mirus, paskirtų sosto įpėdiniu Joną, o po to, beveik ašarodamas, tarė trumpą kalbą lietuviams, reikalaudamas, kad Aleksand rą paskelbtų Lietuvos valdovu. Paskui paragino Joną ir Aleksandrą pasirūpinti broliu Žygimantu. Galop, kaip dera krikščioniui aprūpintas visais sakramentais, mirė birželio 7 d., išgyvenęs šešiasdešimt ketverius metus, o Lietuvą valdęs penkiasdešimt dvejus.