Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui, Levas pasikvietė jį į svečius ir nužudė. Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Mindaugui žuvus, Vaišvilkas buvo Graikijoj, bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske.
Kodėl jis nepaisąs rusų siekimų? Kodėl nekrei\npiąs dėmesio į privilegijas Vaišvilko, teisėto lietuvių\nvaldovo, kuris visas valdžios teises pagrįstai sau prisi-\nskirįąs? Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min\ndaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas\nrusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas.
Vis dėlto niekada negalima buvo jo priversti užmiršti\nviso ankstyvesnio gyvenimo: paprastai ant purpurinio\napsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio\nįžadų ženklą. Kadangi jo filosofinės pažiūros nė tru\npučio nepatobulėjo nuo tos drapanos, kadangi iš kri\nkščioniškųjų priedermių nieko iš viso į galvą nebuvo\nįsidėjęs, jis ėmė valdyti, tuo pigiu apsiaustu dangsty\ndamas kraugerišką ir kerštingą širdį. Vos ne vos tvir\nčiau įsitaisė soste, jis negaišdamas ėmė keršyti už\ntėvo nužudymą.
Naujausioje literatūroje plinta Vaišelga. A. Kojelavičiaus te\nksto vertime paliekamas tradicinis Vaišvilkas. Greta šio vardo A. Ko\njelavičius, nežinia kuo remdamasis, kaip sinonimą pavartojo ir Vais\ntininkas.
Kodėl jis nepaisąs rusų siekimų? Kodėl nekrei\npiąs dėmesio į privilegijas Vaišvilko, teisėto lietuvių\nvaldovo, kuris visas valdžios teises pagrįstai sau prisi-\nskirįąs? Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min\ndaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas\nrusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas.
Šitokia kal\nba sukrėtė žemaičių ir jotvingių sielas ir noromis ne\nnoromis paskatino juos galvoti apie Vaišvilką; ka-\ndangi jie pritarė lietuviams, savaime sužlugo rusų su\nmanymai, ypač dėl to, kad juos iš naujo ryžtingai\npasiūlyti apskritai būtų buvę nesaugu, nesukeliant įta\nrimo, jog jie trokšta maištauti. Taigi visuotiniame\nsusirinkime kunigaikščiu buvo išrinktas Vaišvilkas.\nU 5\n\n## Puslapis 114\n\nIšleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvil\nkui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tau\ntos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos\nvaldžios.
Vis dėlto niekada negalima buvo jo priversti užmiršti\nviso ankstyvesnio gyvenimo: paprastai ant purpurinio\napsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio\nįžadų ženklą. Kadangi jo filosofinės pažiūros nė tru\npučio nepatobulėjo nuo tos drapanos, kadangi iš kri\nkščioniškųjų priedermių nieko iš viso į galvą nebuvo\nįsidėjęs, jis ėmė valdyti, tuo pigiu apsiaustu dangsty\ndamas kraugerišką ir kerštingą širdį. Vos ne vos tvir\nčiau įsitaisė soste, jis negaišdamas ėmė keršyti už\ntėvo nužudymą.
