Vaišvilkas Kojelavičiaus pasakojime pabėgo pas rusus, nes pasipiktino Mindaugo atsimetimu nuo krikščionybės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 110
Kodėl jis nepaisąs rusų siekimų? Kodėl nekrei\npiąs dėmesio į privilegijas Vaišvilko, teisėto lietuvių\nvaldovo, kuris visas valdžios teises pagrįstai sau prisi-\nskirįąs? Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min\ndaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas\nrusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas.
Vaišvilkas ant purpurinio apsiausto vilkėdavo juodą drapaną kaip vienuolio įžadų ženklą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 114
Vis dėlto niekada negalima buvo jo priversti užmiršti\nviso ankstyvesnio gyvenimo: paprastai ant purpurinio\napsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio\nįžadų ženklą. Kadangi jo filosofinės pažiūros nė tru\npučio nepatobulėjo nuo tos drapanos, kadangi iš kri\nkščioniškųjų priedermių nieko iš viso į galvą nebuvo\nįsidėjęs, jis ėmė valdyti, tuo pigiu apsiaustu dangsty\ndamas kraugerišką ir kerštingą širdį. Vos ne vos tvir\nčiau įsitaisė soste, jis negaišdamas ėmė keršyti už\ntėvo nužudymą.
A. Kojelavičiaus teksto vertime paliktas tradicinis vardas Vaišvilkas, nors naujausioje literatūroje plito forma Vaišelga.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 756
Naujausioje literatūroje plinta Vaišelga. A. Kojelavičiaus te\nksto vertime paliekamas tradicinis Vaišvilkas. Greta šio vardo A. Ko\njelavičius, nežinia kuo remdamasis, kaip sinonimą pavartojo ir Vais\ntininkas.
Kodėl nekrei piąs dėmesio į privilegijas Vaišvilko, teisėto lietuvių valdovo, kuris visas valdžios teises pagrįstai sau prisiskirįąs?
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 110
Kodėl jis nepaisąs rusų siekimų? Kodėl nekrei\npiąs dėmesio į privilegijas Vaišvilko, teisėto lietuvių\nvaldovo, kuris visas valdžios teises pagrįstai sau prisi-\nskirįąs? Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min\ndaugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas\nrusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas.
Vaišvilkas, žygūnų pakviestas perimti tėvo valdžios, atvyko iš Pinsko į Naugarduką ir Kernavėje buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 114
Šitokia kal\nba sukrėtė žemaičių ir jotvingių sielas ir noromis ne\nnoromis paskatino juos galvoti apie Vaišvilką; ka-\ndangi jie pritarė lietuviams, savaime sužlugo rusų su\nmanymai, ypač dėl to, kad juos iš naujo ryžtingai\npasiūlyti apskritai būtų buvę nesaugu, nesukeliant įta\nrimo, jog jie trokšta maištauti. Taigi visuotiniame\nsusirinkime kunigaikščiu buvo išrinktas Vaišvilkas.\nU 5\n\n## Puslapis 114\n\nIšleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvil\nkui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tau\ntos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos\nvaldžios.
Vaišvilkas vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio įžadų ženklą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 114
Vis dėlto niekada negalima buvo jo priversti užmiršti\nviso ankstyvesnio gyvenimo: paprastai ant purpurinio\napsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio\nįžadų ženklą. Kadangi jo filosofinės pažiūros nė tru\npučio nepatobulėjo nuo tos drapanos, kadangi iš kri\nkščioniškųjų priedermių nieko iš viso į galvą nebuvo\nįsidėjęs, jis ėmė valdyti, tuo pigiu apsiaustu dangsty\ndamas kraugerišką ir kerštingą širdį. Vos ne vos tvir\nčiau įsitaisė soste, jis negaišdamas ėmė keršyti už\ntėvo nužudymą.
Kojelavičiaus te ksto vertime paliekamas tradicinis Vaišvilkas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 756
Naujausioje literatūroje plinta Vaišelga. A. Kojelavičiaus te\nksto vertime paliekamas tradicinis Vaišvilkas. Greta šio vardo A. Ko\njelavičius, nežinia kuo remdamasis, kaip sinonimą pavartojo ir Vais\ntininkas.
Lietuvos metraščio pasakojime Mindaugas turėjo sūnų Vaišvilką ir dukterį, kurią išleido už Danieliaus sūnaus Švarno į Cholmą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 51
Turėjo jis sūnų Vaišvilką ir dukterį. Dukterį išleido už Danieliaus sūnaus Švarno3 į Cholmą \ O Vaišvil kas, [dar) būdamas pagonimi, ėmė kunigaikščiauti Nau garduke ir iš pradžių daug kraujo praliejo. Kartais per dieną nugalabydavo po tris ir po keturis, o jeigu kurią dieną likdavo ko norint nenužudęs, tai būdavo paniu ręs, o jeigu pasitaikydavo nugalabyti, tai linksmas.
Lietuvos metraščio pasakojime Vaišvilką apėmė Dievo baimė, jis panūdo priimti krikštą ir pasikrikštijo Naugarduke.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 51
Kartais per dieną nugalabydavo po tris ir po keturis, o jeigu kurią dieną likdavo ko norint nenužudęs, tai būdavo paniu ręs, o jeigu pasitaikydavo nugalabyti, tai linksmas. Bet paskui jo širdį suspaudė dievo baimė, ir jis ap sisprendęs panūdo priimti šventąjį krikštą. Pasikrikštijo Naugarduke ir tapo krikščionimi.
Po krikšto Vaišvilkas iškeliavo į Haličą pas Danielių ir kunigaikštį Vasilką, ketindamas tapti vienuoliu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 51
Pasikrikštijo Naugarduke ir tapo krikščionimi. Paskui Vaišvilkas iškeliavo į Haličąs pas Danielių, pas kunigaikštį Vasilką, ketindamas tapti vienuoliu. Tuokart Vaišvilkas ir pakrikštijo Levo sūnų Jurijų.
Kojelavičius vaizdavo Vaišvilką kaip keršto troškimo neraminamą asmenį, kuris pats nerado būdo keršyti ir ėmė skatinti Tautvilą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 110
Keršto troškimas nedavė ramybės širdžiai, kuri per trumpą laiką dar nebuvo pakankamai užgrūdinta nepasiduoti žmogiškiems jaus mams. Šitaip susiklosčius jo gyvenimui, jis neturėjo ir negalėjo pats rasti būdo keršyti. Todėl ėmė skatin ti Tautvilą: jam, krikščioniui valdovui, jis perduodąs iš tėvo paveldėtas teises į Lietuvą, be to, maldaująs, kad nenurimtų neatkeršijęs Treniotai už tiek daug pik tadarybių, kad tėvui Mindaugui paaukotų jo žudiko kraują.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vaišvilkas mat, pasipiktinęs savo tėvo Min daugo atsimetimu nuo krikščionių tikybos, pabėgo pas rusus, kur kitados gyveno kaip įkaitas. Didžiai pasi keitus aplinkybėms, jo širdis ten palinko niekinti visa, kas žemiška, todėl, išpažinęs griežtesnių regulų gyve nimą pagal Grigorijaus iš Polonos mokslą, gyveno Ga- liče. Gal dėl kitos priežasties, o gal vildamasis atvers ti į krikščionių tikėjimą tėvą karalių bei savo tautą, iš ten jis vėl persikraustė į Lietuvą; netoli Naugardu ko Nemuno pakrantėje pasistatęs vienuolyną, ten ėmė su daugeliu tokio pat gyvenimo bendrininkų dievo baimingai ir pastoviai gyventi, kartkartėmis, tiesa, kurstomas didikų.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vos ne vos tvir čiau įsitaisė soste, jis negaišdamas ėmė keršyti už tėvo nužudymą. Daugybė didikų padėjo galvas, vie ni kuo nors kaltinami, kiti — kaip atviro smurto au kos; tretiems, pajutusiems, jog ir juos valdovas dėl to pat dalyko įtarinėja ir V a iš v ilk o bū das ir nekenčia, bei pasimokiusiems karai atsargumo iš draugų nelai mės, pavyko išvengti jo pykčio, skubiai pasprunkant svetur; bėglių turtai bu vo atiduoti į valdovo iždą. Vaišvilkas uoliai laikėsi sutarčių, sudarytų su Švarnu, senu tėvo draugu, nes V ie n u o lis V a išv ilk a s p a sk e lb ia m a s L ietu v o s , Ž e m a itijo s b ei N a u g a rd u k o d id žiu o ju k u n ig a ik ščiu
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Rengiant A. Kojelavičiaus veikalą spaudai, atsisa- kyta sąvokos Subsilvanija (ji verčiama Poleksija), paliekama auto riaus Poleksija. Polesė ir Palenkė rašoma tada, kai originale varto jamos atitinkamos lotyniškos sąvokos (Polesio ar Podlachia). 4 Kalbama apie Deltuvą.
Susietas teiginys: t-007
Susieti teiginiai: t-007
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Išleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvil kui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tau tos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos valdžios. Iš pradžių Vaišvil kas nė klausyti nenorėjo apie tai, ko jį maldavo žy gūnai, nes šitai prieštaravo jo pasirinktam gyvenimo bū dui. Kai žygūnai nesilio vė maldavę bei kalbėję, jog jis turįs pasigailėti per nesandorą žūstančios tėvynės, Vaišvilkas palūžo ir nusileido pasiuntiniams. Kai iš Pinsko atvyko į Naugarduką, buvo aprūpintas svita, sudaryta iš ajrlinkinių bajorų, po to skubiai leidosi į Kernavę, kol dar nebuvo išsiskirstę didikai; jį priėmė su didele pagarba bei džiaugsmu ir su įprastinėmis apeigomis paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Susietas teiginys: t-012