Teodorikas – istorijos šaltiniuose skirtingai apibūdinamas asmuo, kurio tapatybė pagal pateiktus duomenis nėra vienareikšmė. Viename pasakojime jis vaizduojamas kaip ostrogotų valdovas, Italijoje siekęs geresnės padėties nei Mezijoje ir slapta susitaręs su Zenonu dėl žygio į Italiją. Kitame epizode nurodoma, kad 493 m. kovo 5 d. jis Ravenoje savo rūmuose nužudė Odoakrą, nors anksčiau buvo pažadėjęs išsaugoti jo gyvybę ir turtus; šaltinis šį veiksmą sieja su vienvaldystės troškimu ir pavydu. Tačiau kituose pateiktuose šaltiniuose Teodorikas minimas kaip Daugavos įtakos opatą pakeitęs vyskupas arba Kuoknesės kamendotas, dalyvavęs susirėmime su lietuviais, taip pat kaip pasiuntinys pas Pernu žiemojusius pirklius. Dėl šių skirtingų vaidmenų ir nepakankamo aiškaus susiejimo su vienu asmeniu santrauka išlieka preliminari.
Tik žinoma tai, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupinas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių gana daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje. Tariamomis žygio priežastimis tapo kerštas už padarytą rugiams skriaudą ir vykdymas įsakymų Zenono, kuris tuomet buvo laikomas imperatoriumi visos Romos valstybės, buvusios iki jos pasidalijimo į Rytų ir Vakarų imperijas; kartu jis turėjo teisę savo nuožiūra skirti vietininkus Italijoje ir nušalinti jam neįtinkančius.
Tik žinoma tai, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupinas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių gana daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.
Dvyliktaisiais viešpatavimo metais, laimėjęs keletą mūšių, sumušė rugijus, paėmė į nelaisvę karalių Feletėją, o jo sūnų Fridrichą išvijo. Nugalėtasis rugijų valdovas maldavo gotą Teodoriką pagalbos, tuo tarpu herulas, porą kartų gotų sumuštas, stengėsi 487 m e ta i atkurti savo kariauną, telkdamas vyrus iš to Germanijos krašto, kuris jam mokėjo duoklę; vėliau, keletą kartų su jais nelauktai susidūręs, nebesitikėjo sėkmės atviroje kovoje ir pasitraukė į Raveną. Čia, visą kariuomenę sutelkęs prie vieno miesto, gotas neįstengė per trejetą apsupties metų nei priešo į kautynes išvilioti, nei priversti jį pasiduoti, todėl pasiūlė herului taiką šitokiomis sąlygomis, kad Italijoje viešpatautų abu, turėdami vienodą galią.
322 Tuo metu ostrogotus1 2 valdė Teodorikas, ne tik retų bruožų, bet ir gudrus, godus, sumanus žmogus, ištroškęs valdžios ir turtų. Dažnos pergalės ir kovingumas darė jį to amžiaus pirmuoju riteriu. Jis, sužinojęs apie O-doakro karo žygius ir dorybingumą, apimtas karo šlovės įkarščio, tuometiniu riteriškumo papročiu, apdovanojęs jį šarvais ir ginklais, paskelbė riterio sūnumi, prisiimdamas atitinkamų įsipareigojimų3.
Kalavijonys, nujautę kelią, kuriuo lietuviai grįžti ketėjo per Daugavą, tykojo jų giriose tris nedėlias, ant galo įkyrėjus betimpsoti, parėjo į Rygą. Teodorikas vienok, kamendotas Kuoknesės, su kitais kareiviais, sekdamos lietuvius, nutykino į paleskavį, su kuriais susitikęs kely susigrūmė. Lietuviai, nusluoguoti grobiu, negalėjo kaip reikiant stipruoti, todėl prasikraustė patikini didumą grobio, kuriuo meldžionys pasidaliję pargrįžo į Rygą1.
Šaltinis nurodo, kad Teodorikas, prisidengęs sergančio didiko lankymu, buvo nusiųstas pas Pernu žiemojusius pirklius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Vis dėlto vienas iš Turaidos šeimos didikų vyskupą apie tai perspėjo. Taigi turėjo pasilikti savo Ikškilės pilyje. Visas reikalas tuo ir būtų pasibaigęs, jeigu nebūtų pavykę Teodoriko, prisidengus vieno sergančio didiko, gyvenančio prie Estijos sienos, lankymu, nusiųsti pas pirklius, žiemojančius Pernu.