Narbutas vaizduoja Teodoriką Didįjį kaip gotų karalių, užkariavusį Romą ir Italiją bei, jo pasakojimu, sudrebinusį Vakarų Europą. Narbutas rašo, kad po Tacito laikų žinios apie estus vėl pasirodo pasakojant apie Teodoriko Didžiojo ryšius su gintaro prekeiviais. Narbutas rašo, kad Teodorikas ir visi gotai buvo krikščionys, kaip ir Odoakras bei jo herulai.
Istorijos vėl pradeda aprašinėti karines pergales ostgotų, vestgotų ir jų sąjungininkų, iš dalies išlaisvintų iš hunų priklausomybės, iš dalies išeinančių iš savo slėp tuvių imperijoje ir ateinančių į Pietų Europą iš gimtų gyvenamųjų vietovių. Vėl suspindo gotų šlovės žvaigždė, valdant karaliui Teodorikui Didžiajam, kuris užkariavo Romą ir visą Italiją, sudrebino visą Vakarų Europą ir tu rėjo įtaką Siaurės Vakarų kraštams. Po šio valdovo mir ties gotų galybė ėmė smukti; įvairios smulkios jų dalys, krikščionybės švelniai laiminamos, virto šių laikų Euro pos tautomis, pamažu atsikratančiomis barbariškumo.
80\nVėlesni padavimai. Apie estus nėra žinių nuo Tacito\nlaikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Bal\ntijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru\nir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas,\ndaugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinė\njęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3.
202\n\n## Puslapis 200\n\nniekas Europoje negarbino Kapitolijaus Jupiterio, o ro\nmėniška pagonybe bjaurėjosi patys stabmeldžiai, jei tokių\nkur dar buvo užsilikę pietinėje Europoje, nes net ir romė\nnų, kaip išnaudotojų ir tautų naikintojų, vardas buvo ne\napkenčiamas. Odoakras buvo krikščionis, ir jo herulams\nbuvo skelbiamas Kristaus mokslas, Teodorikas ir visi go\nta i— taip pat. Tad iš kur tie herulai galėjo prisirinkti tiek\ngraikų, romėnų, indų dievų?
322 Tuo metu ostrogotus1 2 valdė Teodorikas, ne tik retų bruožų, bet ir gudrus, godus, sumanus žmogus, ištroškęs valdžios ir turtų. Dažnos pergalės ir kovingumas darė jį to amžiaus pirmuoju riteriu. Jis, sužinojęs apie O-doak- ro karo žygius ir dorybingumą, apimtas karo šlovės įkarš čio, tuometiniu riteriškumo papročiu, apdovanojęs jį šar vais ir ginklais, paskelbė riterio sūnumi, prisiimdamas atitinkamų įsipareigojimų3.
Galop jis slapta susitarė su Teodo- riku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostro- gotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vieti ninko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį pa skatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam pri klausė Mezijoje. Tariamomis žygio priežastimis tapo kerštas už padarytą rugiams skriaudą ir vykdymas įsa kymų Zenono, kuris tuomet buvo laikomas imperatoriumi visos Romos valstybės, buvusios iki jos pasidalijimo į Rytų ir Vakarų imperijas; kartu jis turėjo teisę savo nuo žiūra skirti vietininkus Italijoje ir nušalinti jam neįtin kančius.
Tik žinoma tai, kad Teodorikas paža dėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupi nas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo ranko mis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių ga na daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.