Narbutas vaizduoja Teodoriką Didįjį kaip gotų karalių, užkariavusį Romą ir Italiją bei, jo pasakojimu, sudrebinusį Vakarų Europą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 88
Istorijos vėl pradeda aprašinėti karines pergales ostgotų, vestgotų ir jų sąjungininkų, iš dalies išlaisvintų iš hunų priklausomybės, iš dalies išeinančių iš savo slėptuvių imperijoje ir ateinančių į Pietų Europą iš gimtų gyvenamųjų vietovių. Vėl suspindo gotų šlovės žvaigždė, valdant karaliui Teodorikui Didžiajam, kuris užkariavo Romą ir visą Italiją, sudrebino visą Vakarų Europą ir turėjo įtaką Siaurės Vakarų kraštams. Po šio valdovo mirties gotų galybė ėmė smukti; įvairios smulkios jų dalys, krikščionybės švelniai laiminamos, virto šių laikų Europos tautomis, pamažu atsikratančiomis barbariškumo.
Narbutas rašo, kad po Tacito laikų žinios apie estus vėl pasirodo pasakojant apie Teodoriko Didžiojo ryšius su gintaro prekeiviais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 91
80 Vėlesni padavimai. Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Baltijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinėjęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3.
Narbutas rašo, kad Teodorikas ir visi gotai buvo krikščionys, kaip ir Odoakras bei jo herulai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 200
202 ## Puslapis 200 niekas Europoje negarbino Kapitolijaus Jupiterio, o romėniška pagonybe bjaurėjosi patys stabmeldžiai, jei tokių kur dar buvo užsilikę pietinėje Europoje, nes net ir romėnų, kaip išnaudotojų ir tautų naikintojų, vardas buvo neapkenčiamas. Odoakras buvo krikščionis, ir jo herulams buvo skelbiamas Kristaus mokslas, Teodorikas ir visi gota i— taip pat. Tad iš kur tie herulai galėjo prisirinkti tiek graikų, romėnų, indų dievų?
Narbutas Teodoriką apibūdino kaip ostrogotų valdovą, gudrų, godų ir sumanų žmogų, ištroškusį valdžios bei turtų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 318
322 Tuo metu ostrogotus1 2 valdė Teodorikas, ne tik retų bruožų, bet ir gudrus, godus, sumanus žmogus, ištroškęs valdžios ir turtų. Dažnos pergalės ir kovingumas darė jį to amžiaus pirmuoju riteriu. Jis, sužinojęs apie O-doakro karo žygius ir dorybingumą, apimtas karo šlovės įkarščio, tuometiniu riteriškumo papročiu, apdovanojęs jį šarvais ir ginklais, paskelbė riterio sūnumi, prisiimdamas atitinkamų įsipareigojimų3.
Narbutas rašo, kad Zenonas slapta susitarė su Teodoriku ir, vildamasis barbarų valdovų tarpusavio karo, leido ostrogotams grobti Romą ir Italiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 320
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje. Tariamomis žygio priežastimis tapo kerštas už padarytą rugiams skriaudą ir vykdymas įsakymų Zenono, kuris tuomet buvo laikomas imperatoriumi visos Romos valstybės, buvusios iki jos pasidalijimo į Rytų ir Vakarų imperijas; kartu jis turėjo teisę savo nuožiūra skirti vietininkus Italijoje ir nušalinti jam neįtinkančius.
Narbutas rašo, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus bei paliko jam dalį valdžios ar valdų Italijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 323
Tik žinoma tai, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupinas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių gana daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 320
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje. Tariamomis žygio priežastimis tapo kerštas už padarytą rugiams skriaudą ir vykdymas įsakymų Zenono, kuris tuomet buvo laikomas imperatoriumi visos Romos valstybės, buvusios iki jos pasidalijimo į Rytų ir Vakarų imperijas; kartu jis turėjo teisę savo nuožiūra skirti vietininkus Italijoje ir nušalinti jam neįtinkančius.
Tik žinoma tai, kad Teodorikas paža dėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 323
Tik žinoma tai, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupinas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių gana daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.
Narbutas teigia, kad karalius Teodorikas Didysis užkariavo Romą ir visą Italiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 88
Istorijos vėl pradeda aprašinėti karines pergales ostgotų, vestgotų ir jų sąjungininkų, iš dalies išlaisvintų iš hunų priklausomybės, iš dalies išeinančių iš savo slėptuvių imperijoje ir ateinančių į Pietų Europą iš gimtų gyvenamųjų vietovių. Vėl suspindo gotų šlovės žvaigždė, valdant karaliui Teodorikui Didžiajam, kuris užkariavo Romą ir visą Italiją, sudrebino visą Vakarų Europą ir turėjo įtaką Siaurės Vakarų kraštams. Po šio valdovo mirties gotų galybė ėmė smukti; įvairios smulkios jų dalys, krikščionybės švelniai laiminamos, virto šių laikų Europos tautomis, pamažu atsikratančiomis barbariškumo.