Teodoras Karijotaitis

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tegu iš svetimųjų nelaimių mokosi išminties tie, kurie savo tėvynėje neturi jokių vilčių: jis negalįs nei taip labai vertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada būnanti slidi, nei niekinti savo jėgų. Su stipria kariuomene, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto šalininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu įniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo jėgas.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuomenės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą. Todėl sustiprino ir šiaip pajėgią pilies įgulą pasiryžęs čia kariauti toliau.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietuvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimyna išgabeno į Vilnių. Po šio Su len k a is tariasi d ė l žygio smarkiai sunerimo lenP o d o lės v a ld y m o kai, būgštaudami, kad Vytauto pergalės nepaverstų niekais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad Vytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Algirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus, neslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip karo laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip seną, teisėtai jam priklausančią valdą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tegu iš svetimųjų nelaimių mokosi išminties tie, kurie savo tėvynėje neturi jokių vilčių: jis negalįs nei taip labai vertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada būnanti slidi, nei niekinti savo jėgų. Su stipria kariuomene, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto šalininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu įniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo jėgas.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietuvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimyna išgabeno į Vilnių. Po šio Su len k a is tariasi d ė l žygio smarkiai sunerimo lenP o d o lės v a ld y m o kai, būgštaudami, kad Vytauto pergalės nepaverstų niekais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad Vytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Algirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus, neslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip karo laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip seną, teisėtai jam priklausančią valdą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Neilgai trukus po to sugrįžęs į Podolę, jis čia ir mirė. Kai mirė brolis, jo įpėdiniu, Algirdo remiamas, tapo NaugarduK o n sta n tin a s K a rijo ta itis, A lg ird o b ro lėn as, k v ie č ia m a s į L e n k ijo s ka ra liu s 23 o ko kunigaikštis Teodoras KaA lg ird a s su tra m d o rijotaitis; kadangi šis, įsigim a išta u ja n tį b ro lėn ą jęs naujų žemių, ėmė nebesiskaityti su Lietuvos didžiojo kunigaikščio senosiomis teisėmis, buvo išvarytas iš visų valdų. Karą prieš maištininką pradėjo pats Algirdas.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Petras Goštautas buvo pirmasis tenykštis vietininkas, skirtas didžiojo kunigaikščio valia1. Teodoras Karijotaitis persikėlė į Vengriją ir gyveno Mukačiove, kur ir graikų apeigų cerkvę pastatydino1 2.