Teodoras Karijotaitis su kariuomene, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Teodoras Karijotaitis, Vytauto smarkiai persekiojamas, po karių pabėgimo vargais negalais paspruko į Kamenecą. Kunigaikštis Teodoras Karijotaitis su šeima buvo išgabentas į Vilnių, kai pilis perduota ir Podolė vėl prijungta prie Lietuvos.
Tegu iš\nsvetimųjų nelaimių mokosi išminties tie, kurie savo\ntėvynėje neturi jokių vilčių: jis negalįs nei taip labai\nvertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada bū\nnanti slidi, nei niekinti savo jėgų. Su stipria kariuome\nne, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš\nVytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto ša\nlininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu\nįniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo\njėgas.
Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuo menės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą. Todėl sustiprino ir šiaip pajėgią pilies įgulą pasiryžęs čia kariauti toliau.
Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy\nna išgabeno į Vilnių. Po šio\nSu len k a is tariasi d ė l\nžygio smarkiai sunerimo len-\nP o d o lės v a ld y m o\nkai, būgštaudami, kad Vytau\nto pergalės nepaverstų nie\nkais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad\nVytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Al\ngirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus,\nneslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip\nkaro laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip\nseną, teisėtai jam priklausančią valdą.
Tegu iš\nsvetimųjų nelaimių mokosi išminties tie, kurie savo\ntėvynėje neturi jokių vilčių: jis negalįs nei taip labai\nvertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada bū\nnanti slidi, nei niekinti savo jėgų. Su stipria kariuome\nne, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš\nVytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto ša\nlininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu\nįniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo\njėgas.
Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy\nna išgabeno į Vilnių. Po šio\nSu len k a is tariasi d ė l\nžygio smarkiai sunerimo len-\nP o d o lės v a ld y m o\nkai, būgštaudami, kad Vytau\nto pergalės nepaverstų nie\nkais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad\nVytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Al\ngirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus,\nneslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip\nkaro laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip\nseną, teisėtai jam priklausančią valdą.
1 8 Pašalintas iš Podolės, Teodoras Karijotaitis tikrai pabėgo j Vengrijų, gavo grafo titulų ir 1396— 1414 m. (iki mirties) valdė Užkarpatėje Mukačiovų ir vykdė Beregovo distrikto viršininko funkcijas. Su Teodoru Karijotaičių siejama ligi šiol išlikusi Muka- čiovo (UTSR) pilis, o taip pat legenda apie huculų (ukrainiečių) įsikūrimų Užkarpatėje. 1402 m. jis mėgino atgauti Podolę, bet bu vo atmuštas.