Teodoras Karijotaitis su kariuomene, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 343
Tegu iš\nsvetimųjų nelaimių mokosi išminties tie, kurie savo\ntėvynėje neturi jokių vilčių: jis negalįs nei taip labai\nvertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada bū\nnanti slidi, nei niekinti savo jėgų. Su stipria kariuome\nne, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš\nVytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto ša\nlininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu\nįniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo\njėgas.
Teodoras Karijotaitis, Vytauto smarkiai persekiojamas, po karių pabėgimo vargais negalais paspruko į Kamenecą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 343
Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuo menės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą. Todėl sustiprino ir šiaip pajėgią pilies įgulą pasiryžęs čia kariauti toliau.
Kunigaikštis Teodoras Karijotaitis su šeima buvo išgabentas į Vilnių, kai pilis perduota ir Podolė vėl prijungta prie Lietuvos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 344
Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy\nna išgabeno į Vilnių. Po šio\nSu len k a is tariasi d ė l\nžygio smarkiai sunerimo len-\nP o d o lės v a ld y m o\nkai, būgštaudami, kad Vytau\nto pergalės nepaverstų nie\nkais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad\nVytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Al\ngirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus,\nneslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip\nkaro laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip\nseną, teisėtai jam priklausančią valdą.
Teodoras Karijotaitis negalįs nei taip labai vertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada būnanti slidi, nei niekinti savo jėgų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 343
Tegu iš\nsvetimųjų nelaimių mokosi išminties tie, kurie savo\ntėvynėje neturi jokių vilčių: jis negalįs nei taip labai\nvertinti Vytauto sėkmės, kuri nugalėtojams visada bū\nnanti slidi, nei niekinti savo jėgų. Su stipria kariuome\nne, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš\nVytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto ša\nlininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu\nįniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo\njėgas.
Kunigaikštį Teodorą su šeimy na išgabeno į Vilnių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 344
Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy\nna išgabeno į Vilnių. Po šio\nSu len k a is tariasi d ė l\nžygio smarkiai sunerimo len-\nP o d o lės v a ld y m o\nkai, būgštaudami, kad Vytau\nto pergalės nepaverstų nie\nkais jų senų ketinimų valdyti Podolę, ypač dėl to, kad\nVytautas, gerai prisimindamas karus, kuriuos vedė Al\ngirdo vadovaujami lietuviai, vydami iš Podolės skitus,\nneslėpė, jog šią žemę jis imąs į savo rankas ne tik kaip\nkaro laimikį, atitekusį po pergalingo karo, bet ir kaip\nseną, teisėtai jam priklausančią valdą.
Pašalintas iš Podolės, Teodoras Karijotaitis pabėgo į Vengriją, gavo grafo titulą ir 1396–1414 m. valdė Mukačiovą Užkarpatėje.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
1 8 Pašalintas iš Podolės, Teodoras Karijotaitis tikrai pabėgo j Vengrijų, gavo grafo titulų ir 1396— 1414 m. (iki mirties) valdė Užkarpatėje Mukačiovų ir vykdė Beregovo distrikto viršininko funkcijas. Su Teodoru Karijotaičių siejama ligi šiol išlikusi Muka- čiovo (UTSR) pilis, o taip pat legenda apie huculų (ukrainiečių) įsikūrimų Užkarpatėje. 1402 m. jis mėgino atgauti Podolę, bet bu vo atmuštas.
Mirus broliui, Teodoras Karijotaitis, Algirdo remiamas, tapo Naugarduko kunigaikščiu, bet vėliau buvo išvarytas iš visų valdų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 228-229
Neilgai trukus po to sugrįžęs į Podolę, jis čia ir mirė. Kai mirė brolis, jo įpėdiniu, Algirdo remiamas, tapo Naugardu- K o n sta n tin a s K a rijo ta itis, A lg ird o b ro lėn as, k v ie č ia m a s į L e n k ijo s ka ra liu s 23 o ko kunigaikštis Teodoras Ka- A lg ird a s su tra m d o rijotaitis; kadangi šis, įsigi- m a išta u ja n tį b ro lėn ą jęs naujų žemių, ėmė nebe siskaityti su Lietuvos didžio jo kunigaikščio senosiomis teisėmis, buvo išvarytas iš visų valdų. Karą prieš maištininką pradėjo pats Algir das.
Teodoras Karijotaitis persikėlė į Vengriją, gyveno Mukačiove ir ten pastatydino graikų apeigų cerkvę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 109
Petras Goštautas bu vo pirmasis tenykštis vietininkas, skirtas didžiojo kunigaikščio valia1. Teodoras Karijotaitis persikėlė į Vengriją ir gyveno Mu- kačiove, kur ir graikų apeigų cerkvę pastatydino1 2.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 72
Ketvirtas jų brolis, kunigaikštis Teodoras Karijo- \ntaitis, Lietuvoje valdė Naugarduką. Kunigaikštis Teodo\nras išgirdo, kad jo brolių Podolės žemėje nebėra gy\nvųjų tarpe, ir persikėlęs įsikūrė Podolės žemėje.1 5\nO tuo metu Lietuvoje ir Rusioje kunigaikščiavo di\ndysis kunigaikštis Algirdas l6 .
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
bei tremties palydovą, tačiau ne Kijevo kunigaikščiu, o tiktai vietininku. Beliko Teodoras Karijotaitis, Podolės kunigaikštis, kuris, bičiuliams pralaimėjus neišsižadėjęs nei atkak lumo, nei drąsos, dar rūpestingiau ėmė rengtis karui prieš Vytautą, nes buvo tvirtai įsitikinęs, jog kariauti teks jam vienam. Jis sakė, jog didžiausia gėda, nepa mačius priešo ir su juo nesu- Sum uša P o d o lės ku- sigrūmus, pasiduoti vien dėl n ig a ik štį T eo d o rą to, jog žinai, koks buvo są jungininkų likimas.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Gal dėl Vytauto klastingumo, gal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachi- jos karių kilo nesutarimai, Sulaukia K a m e n e c o kurie tarytum išgriovė gyny- k a p itu lia c ijo s bines sienas ir atvėrė priešui kelią: dėl asmeniškos neapy kantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis ben drais reikalais. Išsiuntė žygūnus, turėjusius tartis dėl pilies perdavimo sąlygų. Kadangi Vytautas jiems paro dė palankumą, apsuptieji visiškai pasidavė jo malonei. Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu vių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy na išgabeno į Vilnių.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Neilgai trukus, didysis kunigaikštis Algirdas davė Petrui Goštautui Vilnių. Būdamas Vilniaus vaivada \ didžiajam kunigaikščiui Algirdui leidus, jis pirmą kar tą parsikvietė iš Lenkijos 14 vienuolių pranciškonų5, ir savo rūmuose Vilniuje, kur dabar yra Vilniaus vys kupo rūmai6, įsteigė dievo motinos vienuolyną, o sau rūmus pasistatė Smėlynėje7, priešais Vingrius8, kur dabar dievo motinos vienuolynas9. Tasai Petras Goš tautas pirmas priėmė Romos tikėjimą ir parnešė jį j Lietuvą l0.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
1395 m. paskiria savo vietininką Podolėje (Teodoras Karijotaitis pasitraukė į Vengriją ir iki šiol prisimenamas Mukačiove), Siverų Naugardą gauna valdyti iš Voluinės Vladimiro atkeltas Teodoras Liubartaitis.