Švitrigaila kartu su Jogaila, Vytautu, Karigaila, Vygandu ir lietuvių didikais priėmė katalikų tikėjimą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 116
, atnaujino savo pirmykštį\nkrikštą, priimdamas naują Aleksandro vardą, nes tuo laiku, kai\nsusitaikė su Jogaila ir skyrėsi su Ordinu, Jogailos verčiamas\nbuvo priėmęs stačiatikių tikėjimą^2 ). Kartu su Jogaila ir Vy\ntautu priėmė katalikų tikėjimą Jogailos broliai Karigaila, Vy\ngandas, Švitrigaila ir daug lietuvių didikų. Tai buvo kaip ir\npirmas Lietuvos krikšto aktas, atliktas Krokuvoje.
Po Vorsklos pralaimėjimo Švitrigaila pareiškė pretenzijas į Lietuvą, o ramybės dėlei jam buvo atiduota Podolija ir kiti Rusios plotai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 84
Tą Vytauto pralaimėjimą pajuto ir neramusis Švitrigaila. Skubinos ir jis pareikšti savo pretenzijų į Lietuvą. Ramybės dėliai jam buvo atiduota valdyti Podolija, kaip Lenkijos žemė ir dar buvo pridėta ir kiti Rusijos plotai.
Švitrigaila vėl pabėgo iš Lietuvos į Maskvą, vėliau pas totorius ir galiausiai pas Ordiną.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 89
Tuo pačiu metu Švitrigaila vėl pabėgo iš Lietuvos. Šį kartą jau į\nMaskvą, o paskui pas totorius, iš čia — pas Ordiną.
Švitrigaila, nieko nelaimėjęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge pulti Vitebską.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 156
Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie\nko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite\nrius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo\nlenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites \nužsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į \nnelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palan\nkių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.
Pajutęs Vytauto susilpnėjimą, Švitrigaila pareiškė pretenzijas į Lietuvą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 184
Tą\nVytauto susilpnėjimą pajutęs neramusis Švitrigaila, tuojau pa\nreiškė savo pretenzijas į Lietuvą. Ramybės dėliai jam buvo pa\nvesta valdyti Podolija.
Švitrigaila, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius kartu pulti Vitebską.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 156
Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie\nko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite\nrius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo\nlenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites \nužsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į \nnelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palan\nkių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.
1402 m. pradžioje Ordinas Marienburge priglaudė iš Podolės pabėgusį Vytauto priešą Švitrigailą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 336
Ordinas vėl susirado talkininkų tarp pačių lietuvių kunigaikš čių. Kaip anksčiau jis buvo globojęs Jogailos priešą Vytautą, taip 1402 m. pradžioje Marienburge priglaudė Vytauto priešą, iš Podo lės pabėgusį jo jauną pusbrolį Švitrigailą. Už «tėviškės atkaria vimą » Algirdaitis taip pat prisiekė pildyti Salyno sutarties sąly gas^25.
Didysis magistras apstatė Švitrigailą savo parankiniais, siekdamas silpninti Lietuvos ir Lenkijos vienybę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet. Didžiojo kunigaikščio dvare knibž dėjo beveik vieni vokiečiai, ir didysis magistras gudriai su gebėjo apstatyti Švitrigailą savo parankiniais, kurie akylai sergėjo, kad dviejų neseniai susijungusių tautų vienybė vis labiau silpnėtų ir tarp brolių tvyrotų nesantarvė7.
Švitrigaila su didžiuoju magistru turėjo nutraukti Vilniaus apgultį, kai vienuolis išdavė jų sumanymą pilies įgulai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 154
Tačiau veltui Švit\nrigaila ėmėsi tos suktybės; mat vienas vienuolis, kuriam\nbuvo patikėta paslaptis, ją išdavė pilies įgulos vadui, tad\nir šį kartą visos pastangos užimti Vilnių nuėjo perniek, o\nŠvitrigaila su didžiuoju magistru turėjo nutraukti apgul\ntį54. Vienas tik Sudimantas, lietuvių vadas, sučiuptas per\npuolimą, tapo tarsi koks atpildas prūsams už triūsą ir išlai\ndas, dykai eikvotas, tad gavę progą pagiežą išlieti, atsigriebė\nnuteisdami jį pakarti kaip išdaviką.
Petras pranešė, kad Švitrigaila išvaduotas iš nelaisvės ir yra laisvėje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 181
Kilmin- gasai ir malonusis magistrė, žinokite, kad buvau pasiun tęs iš Liksnos į Lietuvą Petrą viską susižinoti. Jis dabar grįžęs man pranešė, kad Švitrigaila yra laisvėje, ir kad bu vo čionai du kunigaikščiu su žmonių pajėgomis, ir pasta rieji išpjovė visus aną saugojusius (užmušė visus, kurie buvo ten, kur jisai sėdėjo nelaisvėje). Žudė dargi ir kapojo visus, kas tik jų kelyje pasitaikydavo.
Švitrigaila sukilo, užmušė Feodorą Vesną ir pats ėmė valdyti Vitebską.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 69
To negalėjo pa\nkęsti ambicingas ir neramaus būdo Švitrigaila ir pakėlė mai\nštą: užmušė Feodorą Vesną ir pats ėmė valdyti Vitebską.
1382 m. Dubysos sutarčių aktams pritarė Jogailos motina Julijona ir broliai, tarp jų Švitrigaila.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 290
Pagal tas sutartis didysis kunigaikštis Jogaila, — pritariamas\nmotinos Julijonos ir brolių: Kaributo, Lingvenio, Karigailos, Vy\ngunto ir Švitrigailos — pasižadėjo 4 metus laikytis su Ordinais\ntaikos, per tuos pat 4 metus „su visais saviškiais“ apsikrikš\ntyti ir kas svarbiausia — užleidžia Ordinui pusę Žemaitijos:\nvisą dešinį Dubysos krantą, nuo pat ištakos iki įtakos.
Švitrigailos sąjungos didino pasitikėjimą ir išplėtė prekybą iki atokiausių Vokietijos žemių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229
Per itin galingas Švitrigailos sąjungas radosi di\ndesnis pasitikėjimas, o prekyba išsiplėtė net iki atokiausių\nVokietijos žemių. Valdant Švitrigailai, Vilniaus miestietis\nBomannas, tikriausiai garsus pirklys, prekiavo su Gdans\nku8. Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229
Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos. Per itin galingas Švitrigailos sąjungas radosi di desnis pasitikėjimas, o prekyba išsiplėtė net iki atokiausių Vokietijos žemių. Valdant Švitrigailai, Vilniaus miestietis Bomannas, tikriausiai garsus pirklys, prekiavo su Gdans ku8.
Švitrigaila su sūnėnu Maskvos kunigaikščiu Jurgiu išvengė sutriuškinimo po nesėkmės ties Ukmerge.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 236
Čia žuvo daugybė livoniečių, tarp jų - Frankas Kirskorffas, Ka lavijuočių riterių ordino magistras. Priešininkas, persekio jamas nugalėtojų, naują nesėkmę patyrė brastoje per Šven tosios upę ties Ukmerge, kur buvo nuskandinta labai daug jo kareivių. Čekų ir Silezijos savanorių vadai ir, gražiausia, Jaroslavas Lingumas*, Mstislavlio kunigaikštis, pateko į ne laisvę. Tik pats Švitrigaila su savo sūnėnu, Maskvos kuni gaikščiu Jurgiu, išvengė sutriuškinimo21.
Švitrigaila kartu su Jogaila, Vytautu, Jogailos broliais ir daugeliu lietuvių didikų priėmė katalikų tikėjimą Krokuvoje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 116
, atnaujino savo pirmykštį\nkrikštą, priimdamas naują Aleksandro vardą, nes tuo laiku, kai\nsusitaikė su Jogaila ir skyrėsi su Ordinu, Jogailos verčiamas\nbuvo priėmęs stačiatikių tikėjimą^2 ). Kartu su Jogaila ir Vy\ntautu priėmė katalikų tikėjimą Jogailos broliai Karigaila, Vy\ngandas, Švitrigaila ir daug lietuvių didikų. Tai buvo kaip ir\npirmas Lietuvos krikšto aktas, atliktas Krokuvoje.
1452 m. vasarį Švitrigaila mirė Lucke, o jo kūnas buvo perkeltas į protėvių kapą Vilniaus katedroje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 242-243
226 ## Puslapis 243 III KNYGA kilmės primindavo žmogiškosios didybės laikinumą. 1452 metų vasarį Švitrigaila, kurio audringas ir nelaimingas gy venimas buvo sudrumstęs pusę Europos, vienus papiktin damas, kitiems keldamas gailestį, užbaigė savo klajokliškas dienas Lucke, o jo kūnas buvo perkeltas į protėvių kapą Vil niaus katedroje. Greta jo, stebėtina lemties valia, tuo pat me tu buvo palaidoti nelaimėlio jo sūnaus ir bendrininko kuni gaikščio Mykolo palaikai.
Vytautas po keturių savaičių apgulties atgavo Švitrigailos ir Livonijos užimtą Vitebską ir paėmė Švitrigailą į nelaisvę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 178-180
Mūsų nuomonę apie šio laiško senumą patvirtina ne tik jo pobūdis, bet ir ta užuomina apie Švitrigailos paėmimą 162 ## Puslapis 179 Il KNYGA neleidžia manyti buvus kitus metus, juk kaip tik tuo laiku Vytautas su Smolensko pulkais Švitrigailos ir Livonijos už imtą Vitebską po keturių savaičių apgulties atgavo ir patį Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kaip buvo išvaduotas Švitrigai la ir kitos žinios iš šio laiško iki šiol istorijoje nebuvo mini mos. ## Puslapis 180 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Copia Minen Willigk en Horsam to voren.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 178-179
\" (Didžiai gerbiamam Livonijos magistrui \nšis laiškas turi būti tikrai ir nedelsiant atiduotas).\nMūsų nuomonę apie šio laiško senumą patvirtina ne tik \njo pobūdis, bet ir ta užuomina apie Švitrigailos paėmimą\n162\n\n## Puslapis 179\n\nIl KNYGA\nneleidžia manyti buvus kitus metus, juk kaip tik tuo laiku \nVytautas su Smolensko pulkais Švitrigailos ir Livonijos už\nimtą Vitebską po keturių savaičių apgulties atgavo ir patį \nŠvitrigailą paėmė į nelaisvę. Kaip buvo išvaduotas Švitrigai\nla ir kitos žinios iš šio laiško iki šiol istorijoje nebuvo mini\nmos.
Dinaburgo komtūras pranešė Livonijos magistrui, kad iš nelaisvės paleistas Švitrigaila vėl traukia į mūšio lauką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 178
Dinaburgo komtūras praneša Livonijos magistrui, kad\nŠvitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką;\nkad Pilies kalną Vilniuje ištiko griūtis; kad vienas Vengrijos\nkunigaikštis su 700 raitelių pulku pasiskelbė Vytautui tar\nnausiąs ir 1.1. Rašyta: Liksnoje, antrą savaitę po Viešpaties\nPrisikėlimo.
Po sėkmingo žygio Švitrigaila sudarė ilgalaikes paliaubas su karaliumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Volumes gyventojai, jausdami karaliui anti patiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaip tol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ga nėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam pa tarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas. Tik tada Švitrigaila energingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo pasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir momis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga rantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno.
Švitrigailai buvo pavesta valdyti Podoliją, o šaltinyje jis vadinamas pavojingiausiu Vytauto priešininku.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 185
Kaip žinoma, Vorsklos mūšy žuvo geras Vytauto prietelius\nSpytkas iš Melštyno, kuris valdė Podoliją.\nŠita žemė ir buvo pavesta valdyti Švitrigailai, pavojingiau\nsiam Vytauto priešininkui, kuris, būdamas tikrasis Algirdo sū\nnus, turėjo pirmenybę į Lietuvos d. kunigaikščio sostą: Vy\ntautas tos pirmenybės neturėjo, jis tik ją išsikovojo.
Švitrigaila ir Žygimantas buvo Vytauto politikos tęsėjai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 388
Švitrigaila\nir Žygimantas buvo Vytauto politikos tęsėjai. Vytauto mokykloje\nišaugusi didikų ir bajorų generacija vedė vad.
Švitrigaila buvo tarp Jogailos brolių, pritarusių jo sutarčių su Ordinais įsipareigojimams.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 290
Pagal tas sutartis didysis kunigaikštis Jogaila, — pritariamas\nmotinos Julijonos ir brolių: Kaributo, Lingvenio, Karigailos, Vy\ngunto ir Švitrigailos — pasižadėjo 4 metus laikytis su Ordinais\ntaikos, per tuos pat 4 metus „su visais saviškiais“ apsikrikš\ntyti ir kas svarbiausia — užleidžia Ordinui pusę Žemaitijos:\nvisą dešinį Dubysos krantą, nuo pat ištakos iki įtakos.
Švitrigaila buvo dvare prie Ašmenos su nedidele sargyba, kai Žygimantas slapta žygiavo į Ašmeną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231-232
Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną. Jame rašo, kad, gavęs laišką nuo ka raliaus, pastarasis išlaisvinęs Ram- poldą ir Gastoldą ir jam atidavęs, ti kisi netrukus galėsiąs tą patį didžiajam magistrui pranešti apie landmaršalką bei kitus belaisvius, kadangi jo pasiuntinys juos matęs laisvus ir pietus su karaliumi val gančius pirmąją dieną. Žr. Kotze bue Switrig., p. 6 9 . 14 Dabartinė Ašmena, Vilniaus guber nijos apskrities miestas, nutolęs nuo Vilniaus per 7 mylias, anais laikais tebuvo kaimas, kitados išaugęs ša lia kunigaikščio dvaro, dabar Staros- cino.-O pats miestas buvęs ten, kur dabar stovi pranciškonų vienuoly nas bei mažas kaimelis, priklausan tis vienuolynui, čia pat, už dabarti nio miesto, vadinamas Senąja Ašmena. Švitrigailos dvaras stovėjo kaip tik toje vietoje, kur ir dabarti nis dvaras. — • — 215 ## Puslapis 232 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS priekyje skubiai ir slapčiomis nužygiavęs į Ašmeną, apie rugpjūčio 28-ą įžūliai įsiveržė į Švitrigailos dvarą15, bet ten jo jau nerado, nes šis, ką tik įspėtas Trakų vaivados Manvy- do, lydimas kelių totorių vadų, išsigelbėjo pabėgdamas. Žy gimantas tučtuojau užėmė Vilnių ir Trakus16, taigi Vilnius dėl šių staigių permainų ir abipusių karinių gaudynių, atro do, bus vėl patyręs nesėkmių.
Po dvylikos metų paliaubų tarp karaliaus ir didžiojo magistro Švitrigailos jėgos Lietuvoje apsilpo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 235
Kai paskelbus dvylikos metų paliaubas tarp karaliaus ir didžiojo magistro karo veiksmai Karalystėje vis dėlto aprimo, apsilpo ir energingojo Švitrigailos jėgos Lie tuvoje. Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa vo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi nėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio kojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė šios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žy gimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lie tuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė netoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai pragaištingų konkurentų, varžybas.
1395 m. Švitrigaila su kryžiuočių pulku ir magistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir nusiaubė vietoves prie Gardino.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 152
Prūsijos ordi\nnas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir nio\nkoti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais\nŠvitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju ma\ngistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę\nprie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Nau\ngarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir\nprisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo,\nnet iki Šalčininkų nusigavo51. Visa tai vyko žiemos pabaigo\nje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubi\nnai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir pen\nkiolika dienų teplėšė Lietuvą.
Švitrigaila buvo priverstas nusilenkti Vytautui, po to pasiųstas Jogailai į Krokuvą, bet netrukus pabėgo į Vengriją.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 69
Švitrigaila susilaukė pagalbos ir iš Smo lensko. Dėl to Vitebsko paėmimas kiek užtruko. Bet Švitri gaila vis dėlto buvo priverstas iki žemės Vytautui nusilenkti ir pasiduoti. Po to jis buvo pasiųstas į Krokuvą Jogailai. Iš čia netrukus jis pabėgo į Vengriją.
Švitrigaila apsimestinai sutiko su sutartimi, o 1402 m. persirengęs pirkliu išvyko pas magistrą į Marienburgą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 161-162
• — 145 ## Puslapis 162 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Lietuvos ir Rusios didikai bei žemvaldžiai ir tame suvažiavi me pakiliai prisiekė ištikimybę ir pagalbą kovoje prieš bendrą karaliaus ir Lenkijos Karūnos priešą, o po Vytauto mirties - visos Lietuvos grįžimą į Lenkiją ir paklusnumą ne kokiam ki tam karaliui, o tik Jogailai, tačiau su sąlyga, kad tuo atveju, jeigu Vladislovas Jogaila mirtų nepalikęs įpėdinių, lenkai ne turėtų teisės rinkti karaliaus be Vytauto ir Lietuvos bajorų ži nios bei pritarimo66. Sutiko su šia sutartimi ir Švitrigaila, Jo gailos tuomet pakviestas į Vilnių, bet jo sutikimas buvo apsimestinis, ir netgi antspaudas, kaip nurodoma, buvo ne tikras, nes tuo aktu nustumtas nuo Lietuvos valdžios vairo, širdyje užslopinęs apmaudą ir neapykantą broliams, netru kus, užuot vykęs į Krokuvą, kur buvo karaliaus kviečiamas, suktybės ėmęsis, persirengė pirkliu ir 1402 metais nuvyko į Marienburgą, pas magistrą67. Vėlesniais metais Vilniaus mies tas tolydžio augo: greitai plito statybos, daugėjo gyventojų, mat Vytauto geradariška globa gaubė visus, nieko neišskiriant, vienijo visus žmones ir įvairius tikėjimus.
Švitrigaila su iš Didžiojo Naugardo atsiųstais bojarinais sudarė sutartį dėl abipusio saugumo ir prekybos laisvės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Tik tada Švitrigaila energingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo pasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir momis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga rantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet.
Švitrigailos bandymas užimti Vilnių žlugo, kai vienuolis išdavė jo sumanymą pilies įgulos vadui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 154
Tačiau veltui Švit\nrigaila ėmėsi tos suktybės; mat vienas vienuolis, kuriam\nbuvo patikėta paslaptis, ją išdavė pilies įgulos vadui, tad\nir šį kartą visos pastangos užimti Vilnių nuėjo perniek, o\nŠvitrigaila su didžiuoju magistru turėjo nutraukti apgul\ntį54. Vienas tik Sudimantas, lietuvių vadas, sučiuptas per\npuolimą, tapo tarsi koks atpildas prūsams už triūsą ir išlai\ndas, dykai eikvotas, tad gavę progą pagiežą išlieti, atsigriebė\nnuteisdami jį pakarti kaip išdaviką.
Lenkijos valdantieji sluoksniai Švitrigailai siūlė Lenkijos vainiką arba Lietuvos valdymą susiejus ją su Lenkija.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
Lenkijos valdantieji sluoksniai Švitrigailai siūlė net Lenkijos vainiką arba valdyti Lietuvą, bet ryšyje su Lenkija. Švitrigaila siekė visiško savarankiškumo ir palaikė ryšį su Ordinu. Kovai prieš Ordiną Lenkija suartėjo su Čekijos husitais.
Švitrigaila manė, kad po kunigaikštienės mirties Jogaila jį paskirs Vitebsko valdytoju.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 69
Pas ją buvo apsigyvenęs ir\nJogailos brolis Švitrigaila. Švitrigaila manė, kad mirus ku\nnigaikštienei, Jogaila jį paskirs Vitebsko valdytoju.
Švitrigaila apsimestinai sutiko su sutartimi, o 1402 m. persirengęs pirkliu nuvyko pas magistrą į Marienburgą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 161-162
• — 145 ## Puslapis 162 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Lietuvos ir Rusios didikai bei žemvaldžiai ir tame suvažiavi me pakiliai prisiekė ištikimybę ir pagalbą kovoje prieš bendrą karaliaus ir Lenkijos Karūnos priešą, o po Vytauto mirties - visos Lietuvos grįžimą į Lenkiją ir paklusnumą ne kokiam ki tam karaliui, o tik Jogailai, tačiau su sąlyga, kad tuo atveju, jeigu Vladislovas Jogaila mirtų nepalikęs įpėdinių, lenkai ne turėtų teisės rinkti karaliaus be Vytauto ir Lietuvos bajorų ži nios bei pritarimo66. Sutiko su šia sutartimi ir Švitrigaila, Jo gailos tuomet pakviestas į Vilnių, bet jo sutikimas buvo apsimestinis, ir netgi antspaudas, kaip nurodoma, buvo ne tikras, nes tuo aktu nustumtas nuo Lietuvos valdžios vairo, širdyje užslopinęs apmaudą ir neapykantą broliams, netru kus, užuot vykęs į Krokuvą, kur buvo karaliaus kviečiamas, suktybės ėmęsis, persirengė pirkliu ir 1402 metais nuvyko į Marienburgą, pas magistrą67. Vėlesniais metais Vilniaus mies tas tolydžio augo: greitai plito statybos, daugėjo gyventojų, mat Vytauto geradariška globa gaubė visus, nieko neišskiriant, vienijo visus žmones ir įvairius tikėjimus.
Švitrigaila buvo vienas iš penkių Julijonos sūnų, liudijusių trijose Jogailos ir Skirgailos vardu sudarytose sutartyse.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 283
Visose trijose Jogailos ir\nSlorgailos vardu sudarytose sutartyse liudininkais yra suminėti visi\nkiti likusieji penki Jogailos broliai, Julijonos sūnūs (Kaributas,\nKarigaila, Lengvenis, Vygandas, Švitrigaila), ir Jogailai nusipelnęs\nbei svarbiu patarėju tapęs Hanulis. O Julijona ir kunigaikščio\ntaryba tėra paminėta Žemaičių dovanojimo dokumente.
1430 m. lapkričio 7 d. buvo sudarytos paliaubos tarp Lenkijos karaliaus Jogailos ir jo brolio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
1430 m. lapkričio 7 d. buvo\nsudarytos paliaubos tarp Lenkijos kara-\nliaus Jogailos ir jo brolio, Lietuvos didžiojo\nkunigaikščio Švitrigailos.
Švitrigaila, tikrasis Algirdo sūnus, turėjo pirmenybę į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 185
Kaip žinoma, Vorsklos mūšy žuvo geras Vytauto prietelius\nSpytkas iš Melštyno, kuris valdė Podoliją.\nŠita žemė ir buvo pavesta valdyti Švitrigailai, pavojingiau\nsiam Vytauto priešininkui, kuris, būdamas tikrasis Algirdo sū\nnus, turėjo pirmenybę į Lietuvos d. kunigaikščio sostą: Vy\ntautas tos pirmenybės neturėjo, jis tik ją išsikovojo.
Livonijos magistro ir totorių remiamas Švitrigaila vėl užėmė Ašmeną ir priartėjo prie Vilniaus per septynetą mylių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 234-235
Šiuos pirmuosius Žygimanto potvarkius Vytauto soste nutraukė ketinantis grįžti Švitrigaila. Jis, remiamas Livoni jos magistro ir totorių, vėl užėmė Ašmeną ir vos per septy netą mylių priartėjo prie Vilniaus. Netrukus, 1432 metų ru denį, ties šiuo miestu įvyko Žygimanto ir Švitrigailos kariaunų susirėmimas, kuris daug atsiėjo abiem, bet antra- 19 Abi šios privilegijos yra minimos D u b i n s k i o, 1. 2, 3. 218 ## Puslapis 235 I I I KNYGA jam vis dėlto atnešė šiokios tokios naudos. Abu jie niokojo kraštą ir liejo jiems nepalankių gyventojų kraują. Švitrigai la, apsvaigintas laikinos sėkmės, sugavęs Alšėnų kunigaikštį, įsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną, kitą kunigaikštį - nuskandinti, o metropolitą Gerasimą sudegi no.
Dar neįsitvirtinus Vytautui, Švitrigaila išvyko pas kryžiuočius ieškoti pagalbos nuversti naująjį Lietuvos valdovą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 151-152
Dar neįsitvirtinus savo soste Vytautui, kitas karaliaus Jo\ngailos brolis, Švitrigaila, dėl ano iškėlimo nuoskaudą paju\ntęs, išvyko pas kryžiuočius - visų rezgamų pinklių ir pasikė\nsinimų prieš Lenkiją ir Lietuvą židinį, ieškodamas pagalbos\n-- • --\n135\n\n## Puslapis 152\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nbandant nuversti naująjį Lietuvos valdovą.
Švitrigailos valdymo metais Vilniaus monetų kalykla kaldino lietuviškus grašius ir pusgrašius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230
Pagaliau mone tų kalykla, Vilniuje įkurta Jogailos, Švitrigailos valdymo me tais energingai darbavosi, kaldama lietuviškus grašius ir pusgrašius11. Vis dėlto, be šių prekybinių ryšių naudos ir prie lankumo, kurio Švitrigaila berods negailėjo šiai savo krašto pramonės šakai, jo valdžia nežadėjo Lietuvos ateičiai nieko gera. Kupinas neapykantos Jogailai ir lenkams, įsipainiojęs į kryžiuočių intrigas, per savo nežabotą būdą nepaisantis jokių teisių ir savo valią primetantis kiekvienam įstatymui, iki tol niekam nepatvirtino Magdeburgo teisių, juo labiau nesuteikė naujų dovanojimų12.
Įniršęs Švitrigaila priekaištavo Jogailai dėl Podolės ir įkalino jį su palyda pilyje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 227
Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų. Beprotiškai įniršęs, kaip sako Lietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištau damas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno priklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti. Beginklis Jogaila su visa savo palyda buvo įkalintas pilyje ir daugybės kareivių saugojamas.
Švitrigaila, įsižeidęs dėl Vytauto iškėlimo, išvyko pas kryžiuočius ieškoti pagalbos nuversti naująjį Lietuvos valdovą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 151-152
Dar neįsitvirtinus savo soste Vytautui, kitas karaliaus Jo\ngailos brolis, Švitrigaila, dėl ano iškėlimo nuoskaudą paju\ntęs, išvyko pas kryžiuočius - visų rezgamų pinklių ir pasikė\nsinimų prieš Lenkiją ir Lietuvą židinį, ieškodamas pagalbos\n-- • --\n135\n\n## Puslapis 152\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nbandant nuversti naująjį Lietuvos valdovą.
Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė atramos vietą, iš kurios beveik šešerius metus plito vaidai, puldinėjimai ir pilietinis karas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 232-233
216\n\n## Puslapis 233\n\nI I I KNYGA\ndegė padegta gal Švitrigailos kariuomenės, o gal ir pačių \nmiestiečių17.0 Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė iršt\nvą, iš kurios beveik 6 metus po visas Lietuvos šalis tolydžio \nsklido įnirtingi vaidai, nesiliaujantys puldinėjimai ir pilieti\nnis karas, ir anoji Lietuvos valstybė, Vytauto laikais pasie\nkusi tokios didžios galybės, alinama jo įpėdinių niekšybių \nir barbariškumo, nuo to laiko pradėjo smukti. Vilnius, drau\nge su visu kraštu patyręs likimo išbandymus, vėl tapo dvie\njų lygiai tokių pat galingų, kaip ir viena kitos nekenčiančių \nŽygimanto ir Švitrigailos grupuočių taikiniu.
1432 m. gruodžio 8 d. Ašmenos mūšyje Švitrigailos jėgos buvo išsklaidytos, o Švitrigaila pabėgo į Polocką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 69
1432 m.\ngruodžio 8 d. Ašmenos\nmūšyje Švitrigailos jėgos\nbuvo išsklaidytos, o jis pats\npabėgo į Polocką.
Boleslovą Švitrigailą kamavo neišsipildžiusios viltys, nes po Skirgailos jis turėjo teisę pirmas paveldėti valdžią.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 331
Kai karalius išvyko į Lenkiją, neilgai vis dėlto jie pajėgė tramdyti širdyje tūnantį įniršį: neilgai trukus galingai prasiveržė į vie šumą tai, ką iki šiol slėpė. Netekęs valdžios Kazimieras Skirgaila pyko dėl patirtų nuostolių ir gėdijosi dėl ne sėkmių, Boleslovą Švitrigailą kamavo nepasitenkinusios viltys: metais artimiausias Skirgailai, jis turėjo teisę pirmas paveldėti valdžią. Skirgaila, linkęs griebtis ryž tingų priemonių, be to, remiamas rusų ir turėjęs nema žai pinigų, surinktų tada, kai buvo valdžioje, savo lė šomis ėmė rengtis kariauti; sutelkęs rusų kariuomenę, jis ketino pulti Vilnių ir Vytautą.
Konradui du mėnesius nesėkmingai puolus Vilnių, Švitrigaila nutarė miesto puolime griebtis apgaulės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 331
Kai karalius išvyko į Lenkiją, neilgai vis dėlto jie pajėgė tramdyti širdyje tūnantį įniršį: neilgai trukus galingai prasiveržė į vie šumą tai, ką iki šiol slėpė. Netekęs valdžios Kazimieras Skirgaila pyko dėl patirtų nuostolių ir gėdijosi dėl ne sėkmių, Boleslovą Švitrigailą kamavo nepasitenkinusios viltys: metais artimiausias Skirgailai, jis turėjo teisę pirmas paveldėti valdžią. Skirgaila, linkęs griebtis ryž tingų priemonių, be to, remiamas rusų ir turėjęs nema žai pinigų, surinktų tada, kai buvo valdžioje, savo lė šomis ėmė rengtis kariauti; sutelkęs rusų kariuomenę, jis ketino pulti Vilnių ir Vytautą.
Švitrigaila nuolat kurstė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 345
Tuo metu jau galima buvo\nmanyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau\nnerimo Švitrigaila. Matydamas, kad Vytautą lydi pa\nstovi sėkmė, jis niršo ir siuto, galop ėmėsi ryžtingų\nžingsnių, pasitelkdamas sve-\nK ry žiu o č ia i\nn io k o ja\ntimšalių ginklą. Jis nuolatos\nL ie tu v ą\nkurstė Prūsijos bei Livonijos\nkryžiuočių magistrus prieš\nVytautą.
Švitrigaila matė, kad karai ir plėšikiški antpuoliai naudingi tik kryžiuočiams, o jis pats lieka nuskurdęs tremtinys.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 345
Vytautas, ligi šiol laikęs savo kariuomenę Rusioje žiemos stovykloje, negalėjo su keliais būriais, jį palydėjusiais į Lietuvą, im- 1396 m e ta i tis jokių veiksmingesnių žy gių: nei niokojančių atremti, nei traukiančių namo vytis. Norėdamas vis dėlto atsi lyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai su telkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus, užėmė Daugpilį Dauguvos V y ta u ta s n io k o ja Li- pakrantėje. Esu tikras, jog v o n iją Vytautas turėjo tam tikrą tikslą, siųsdamas Į Livoniją savo kariuomenę, mat iš žvalgų jis sužinojo, kad Švitri gaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją.
Švitrigailos 1451 m. vasario 18 d. Lucke datuota privilegija, Narbuto teigimu, pakartojo Vytauto privilegiją ir atnaujino Algirdo privilegiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 510
Neseckiui šis herbas, pavadintas Kru- nevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama rite riška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnu liai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.
Unijos sąlygų įgyvendinimas privedė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skilimo ir karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 11
Bajorų luomui pripažintos lengvatos negali būti teikiamos tiems, kurie neišpažįsta katalikų tikėjimo ir išsižada paklusnumo popiežiui". Kaip žinoma, šių unijos sąlygų įgyvendinimas pri vedė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skilimo ir karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio. Švit rigaila rėmėsi Rusios kunigaikščiais ir bajorais pravos lavais, o Žygimantas — Lietuvos didikais ir bajorais ka talikais bei Lenkijos ponais.
Švitrigaila buvo aprigaila k la stin gai užsupęs Vilnių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 335
Lietuvių metraštinin\nkai nemini nei šios puotos, nei šitokio pralaimėjimo. \nGal visa tai dėjosi anksčiau, kaip kas ne kas tvirtina, \nbet tada ir Vytautas, ir Konradas turėjo būti tam karui \npaskyrę kitus vadus. Tikrai žinoma, kad tais metais \nKonradas pirmą kartą kariavo prieš Vytautą; pasitel\nkęs galybę svetimšalių ir nu- \nŠ iek tiek v ė lia u Švit- \nniokojęs kraštą, jis buvo ap- \nrigaila k la stin gai už- \nsupęs Vilnių.
Švitrigaila sužinojo, kad Švitrigaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 345
Vytautas, ligi šiol laikęs savo kariuomenę Rusioje žiemos stovykloje, negalėjo su keliais būriais, jį palydėjusiais į Lietuvą, im- 1396 m e ta i tis jokių veiksmingesnių žy gių: nei niokojančių atremti, nei traukiančių namo vytis. Norėdamas vis dėlto atsi lyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai su telkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus, užėmė Daugpilį Dauguvos V y ta u ta s n io k o ja Li- pakrantėje. Esu tikras, jog v o n iją Vytautas turėjo tam tikrą tikslą, siųsdamas Į Livoniją savo kariuomenę, mat iš žvalgų jis sužinojo, kad Švitri gaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją.