Romuntas buvo Giliginio sūnus ir sosto įpėdinis. Narbuto pasakojime Romuntas buvo Traidenio ir Mazovijos kunigaikštytės sūnus, vadinamas garsiu lietuvių istorijoje. Romuntui dar esant gyvam, jauniausias iš jo sūnumis vadintų asmenų Traidenis vadovavo kariuomenei kaip vyriausiasis vadas.
Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pareiga. Sis kunigaikštis pastatė Raigardo pilį, vedė Mazovijos kunigaikštytę, kuri pagimdė jam garsų lietuvių istorijoje Romuntą. Be to, jis nuolat rengė plėšikiškus žygius į Lenkiją, Rusią ir Mazoviją, buvo griežtas ir žiaurus valdovas, tironiškai elgėsi su valdiniais ir užkariautais žmonėmis1.
Kaip teigiama įvairių rašytojų, Romuntas paliko penketą sūnų, tačiau artesnis tiesai vos kelių šaltinių minimas pasakojimas, jog jis mirė bevaikis. Mat tie, kurie vadinami jo sūnumis, buvo jau tokio amžiaus, kad jauniausias iš jų, Traidenis, Romuntui dar gyvam esant, vadovavo kariuomenei kaip vyriausiasis vadas. Vargu ar galima patikėti, kad per tokį trumpą laiką po Šventaragio mirties (tai yra vos per dešimtmetį) jo proanūkiai būtų suaugę ne tik brandžiais jaunikaičiais, bet ir vyrais, galinčiais valstybę valdyti.
Kaip teigiama įvairių rašytojų, Romuntas paliko penketą sūnų, tačiau artesnis tiesai vos kelių šaltinių minimas pasakojimas, jog jis mirė bevaikis. Mat tie, kurie vadinami jo sūnumis, buvo jau tokio amžiaus, kad jauniausias iš jų, Traidenis, Romuntui dar gyvam esant, vadovavo kariuomenei kaip vyriausiasis vadas. Vargu ar galima patikėti, kad per tokį trumpą laiką po Šventaragio mirties (tai yra vos per dešimtmetį) jo proanūkiai būtų suaugę ne tik brandžiais jaunikaičiais, bet ir vyrais, galinčiais valstybę valdyti.