Romuntas buvo Giliginio sūnus ir sosto įpėdinis. Narbuto pasakojime Romuntas buvo Traidenio ir Mazovijos kunigaikštytės sūnus, vadinamas garsiu lietuvių istorijoje. Romuntui dar esant gyvam, jauniausias iš jo sūnumis vadintų asmenų Traidenis vadovavo kariuomenei kaip vyriausiasis vadas.
Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pa reiga. Sis kunigaikštis pastatė Raigardo pilį, vedė Mazo vijos kunigaikštytę, kuri pagimdė jam garsų lietuvių isto rijoje Romuntą. Be to, jis nuolat rengė plėšikiškus žygius į Lenkiją, Rusią ir Mazoviją, buvo griežtas ir žiaurus val dovas, tironiškai elgėsi su valdiniais ir užkariautais žmo nėmis1.
Kaip tei\ngiama įvairių rašytojų, Ro\nmuntas paliko penketą sūnų, \ntačiau artesnis tiesai vos ke\nlių šaltinių minimas pasakojimas, jog jis mirė bevai\nkis. Mat tie, kurie vadinami jo sūnumis, buvo jau to\nkio amžiaus, kad jauniausias iš jų, Traidenis, Romun- \ntui dar gyvam esant, vadovavo kariuomenei kaip \nvyriausiasis vadas. Vargu ar galima patikėti, kad per \ntokį trumpą laiką po Šventaragio mirties (tai yra vos \nper dešimtmetį) jo proanūkiai būtų suaugę ne tik bran\ndžiais jaunikaičiais, bet ir vyrais, galinčiais valstybę \nvaldyti.