Dalyvaujant didžiai gerbiamiems Kristuje Alšėnų kunigaikščiui, Vilniaus vys kupui Povilui, Lucko vyskupui Jurgiui, Medininkų vysku pui Vaclovui ir didingiesiems bei kilmingiesiems Vilniaus ................Jonui, Jurgiui Astikaičiui, Trakų................... Kryžiaus bažnytėlė, Vilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa vo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta tydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14. 14 Šios koplyčios fundacijos akte, 1543 metais išleistame to paties vyskupo (žr.
Petras Roizijus, 281 ## Puslapis 298 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Šitaip klestint miestui, iki tol ramiai besiilsėjusius jo gyventojų protus sujaudino nauji ir netikėti įvykiai. Dar 1539 metais, Vilniaus dieceziją valdant Alšėnų kunigaikščiui Vilniaus vyskupui Povilui, kunigas Abraomas Kulvietis, teologijos daktaras, lietuvių kilmės, bet į Vilnių atvykęs iš Vokietijos, kur ilgai ėjo mokslus, pirmasis šiame mieste pasėjo naujas Martyno Liuterio religijos opinijas42 ir savo įsteigtoje mokykloje išlavino net šešiasdešimt mokinių. Kai po trejų metų senajam tikėjimui priešingos užuomazgos pradėjo įžūliai kerotis, išgąsdintas vyskupas kreipėsi į Žygimantą Senąjį atkakliai reikalaudamas, kad šis karališkuoju autoritetu paremtų gynybai besirengiančią dvasininkiją.
Taigi mes jo teisėtam prašymui pritardami ir, norėdami sustiprinti Dievo garbinimą, sutikti ir leisti jam tai nusprendėme ir nutariame bei šiuo mūsų raštu leidžiame aikštėje ir savo bažnyčios teritorijoje minėtame mūsų Vilniaus mieste, toje vietoje, kuri jam atrodo tinkamesnė, įrengti ir pastatyti tiek krautuvių mėsininkams, kiek nuo seno tarp kitų miestietiškų mėsos prekyviečių turguje ir Vilniaus aikštėje pats vyskupas turėjo ir valdė. Tam pačiam ponui dabartiniam vyskupui ir jo įpėdiniams, Vilniaus vyskupams, suteikiame pilną bei visą valdžią ir minėtų mėsos krautuvių kūrimo jurisdikciją. Leidžiame jas mėsininkams, kuriems tik norėtų, savo nuožiūra, išnuomoti ar juos samdyti, taip pat tose pačiose mėsinėse galvijus, gyvulius, laukinius gyvūnus ir visokių rūšių nupenėtus naminius gyvūnus pirkti, parduoti, skersti, mėsą laisvai išdėstyti ir ja prekiauti, nekliudant mūsų Vilniaus piliečiams ir bet kokiems kitiems, bet kokios padėties, luomo ir kilmės žmonėms.
Ubi comparens, et iure prius convictus, poenas in Canonibus 318 ## Puslapis 335 IV KNYGA prieš visą katalikiško valdymo sąrangą, ir daug lengvatikių ir paprastų žmonių į save palenkė. Ir nors ponas vyskupas pagal savo pareigas ir valdžią, mūsų pirmtakų ir mūsų suteiktą, remdamasis kanonine teise ir mūsų duotais raštais, pats turėjo teisę šį eretiką nubausti, tačiau, gerbdamas mūsų autoritetą ir matydamas mus esant šioje kunigaikštystėje, nusprendė apie tą reikalą mums pranešti pirmiau, negu egzekucija būtų įvykdyta, ir pranešė. Mes, susipažinę su šiais aiškiais ir neabejotinais pono vyskupo surinktais faktais, su dideliu skausmu ir liūdesiu įsitikinome, kad mūsų valdose išdrįso pasirodyti žmogus, mūsų valdinys, kuris pasmerkė katalikų Bažnyčios senąsias apeigas, kurias mūsų protėviai ir mes visada švenčiausiai puoselėjome, kuris nauju ir bedievišku, katalikų Bažnyčios smerkiamu tikėjimu paprastų žmonių sielas suviliojo, kuris šventosios Dvasios nustatytų apeigų metu niekino aukščiausiojo Dievo vardą, kuris, palikęs gyvo vandens šaltinį, kasė šulinį, pagaliau kuris dabar, po tūkstanties ir daugiau metų, save išaukština prieš visus mūsų protėvius, iš kurių mes šį šventą, iki šiol nepaliestą tikėjimą gavome, prieš visus vyrus, pagarsėjusius gyvenimo šventumu ir išsimokslinimu, ir teigia, kad visi, prieš jį buvę, klydo, visi buvo apgauti, visi bedieviškai gyveno, visi skendėjo tamsybėse.
Šiuo raštu skelbiame visiems ir kiekvienam, kam dabar ar ateityje bus pravartu žinoti. Kad yra prasidėjęs ir kilęs ginčas bei nesutarimas tarp didžiai gerbiamo Kristuje tėvo pono Povilo, Vilniaus vyskupo, Alšėnų kunigaikščio, tikrai mums mielo, iš vienos pusės, ir garsiųjų vaito ir tarėjų bei Vilniaus miesto piliečių bendrijos, iš kitos pusės, dėl turguje ir Vilniaus aikštėje esančių pačio pono vyskupo, jo Vilniaus bažnyčios ir miestiečių mėsinių. Mat vaitas ir patys Vilniaus tarėjai matydami, jog miesto aikštė ar turgavietė yra perpildyta mėsos prekyvietėmis, užimančiomis nemažą turgaus plotą, ir norėdami pačią turgavietę ir aikštę praplėsti bei padidinti, visas toje turgavietėje senoje vietoje įrengtas mėsos prekyvietes, tiek savas, miestiečių, tiek ir bažnyčios, be pačio pono vyskupo sutikimo nugriovė ir kitas, naujas mėsines iš degintų plytų įtaisė kitoje miesto vietoje vien tik minėto miesto reikmėms, tuo atsiskirdami nuo minėto pono Vilniaus vyskupo.
Duota Vilniuje, penktadienį, rytojaus dieną po Viešpaties žengimo į dangų šventės, tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt antraisiais Viešpaties metais ir mūsų karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo trisdešimt šeštaisiais. Dalyvaujant didžiai gerbiamiems Kristuje tėvui Vilniaus vyskupui ir Alšėnų kunigaikščiui ponui Povilui, Lucko vyskupui Jurgiui, Medininkų vyskupui Vaclovui, garbiesiems ir prakilniesiems Polocko vaivadai Jonui Hlebavičiui, Naugarduko vaivadai Stanislovui Goštautui, Vitebsko vaivadai Motiejui Klokavičiui, rūmų maršalkai Jonui Zabžezinskiui, raikytojui Jurgiui Astikaičiui, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkui Dubrovskiui ir daugeliui kitų mūsų dignitorių ir pareigūnų, nuoširdžiai ištikimų ir mums mielų. Karalius ŽYGIMANTAS ## Puslapis 340 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS VI ŽYGIMANTO AUGUSTO RAŠTAS, PALIUDIJANTIS VILNIAUS VYSKUPO VALERIJONO PRIEŠINIMĄSI AUGSBURGO TIKĖJIMUI 1559 METAI (Iš Vilniaus kapitulos rankraščių) Sigismundus Augustus Dei gratia Rex Poloniae, Magnus Dux Lituaniae, Russiae, Prussiae, Masoviae, Samogitiae, etc.
14 Šios koplyčios fundacijos akte, 1543 metais išleistame to paties vyskupo (žr. Grzybowski, 1. 40), matyti, 266 ## Puslapis 283 IV KNYGA Visi reikšmingiausi statiniai, skirti Vilniaus miesto gerovei ir ištekliams pagausinti, atsirado Žygimantui Senajam sėkmingai ir sumaniai valdant kraštą.
Mikalojaus bažnyčią. O po dvidešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, Vilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje savo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pastatydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.