Povilas

PDF 425

Taigi mes jo teisėtam prašymui pritardami ir, norėdami sustiprinti Die­ vo garbinimą, sutikti ir leisti jam tai nusprendėme ir nuta­ riame bei šiuo mūsų raštu leidžiame aikštėje ir savo bažny­ čios teritorijoje minėtame mūsų Vilniaus mieste, toje vietoje, kuri jam atrodo tinkamesnė, įrengti ir pastatyti tiek krautu­ vių mėsininkams, kiek nuo seno tarp kitų miestietiškų mė­ sos prekyviečių turguje ir Vilniaus aikštėje pats vyskupas turėjo ir valdė. Tam pačiam ponui dabartiniam vyskupui ir jo įpėdiniams, Vilniaus vyskupams, suteikiame pilną bei vi­ są valdžią ir minėtų mėsos krautuvių kūrimo jurisdikciją. Leidžiame jas mėsininkams, kuriems tik norėtų, savo nuo­ žiūra, išnuomoti ar juos samdyti, taip pat tose pačiose mėsi­ nėse galvijus, gyvulius, laukinius gyvūnus ir visokių rūšių nupenėtus naminius gyvūnus pirkti, parduoti, skersti, mė­ są laisvai išdėstyti ir ja prekiauti, nekliudant mūsų Vilniaus piliečiams ir bet kokiems kitiems, bet kokios padėties, luo­ mo ir kilmės žmonėms.

PDF 334-335

Ubi comparens, et iure prius convictus, poenas in Canonibus 318 ## Puslapis 335 IV KNYGA prieš visą katalikiško valdymo sąrangą, ir daug lengvatikių ir paprastų žmonių į save palenkė. Ir nors ponas vyskupas pagal savo pareigas ir valdžią, mūsų pirmtakų ir mūsų suteiktą, rem­ damasis kanonine teise ir mūsų duotais raštais, pats turėjo tei­ sę šį eretiką nubausti, tačiau, gerbdamas mūsų autoritetą ir ma­ tydamas mus esant šioje kunigaikštystėje, nusprendė apie tą reikalą mums pranešti pirmiau, negu egzekucija būtų įvykdy­ ta, ir pranešė. Mes, susipažinę su šiais aiškiais ir neabejotinais pono vyskupo surinktais faktais, su dideliu skausmu ir liūde­ siu įsitikinome, kad mūsų valdose išdrįso pasirodyti žmogus, mūsų valdinys, kuris pasmerkė katalikų Bažnyčios senąsias apeigas, kurias mūsų protėviai ir mes visada švenčiausiai puo­ selėjome, kuris nauju ir bedievišku, katalikų Bažnyčios smer­ kiamu tikėjimu paprastų žmonių sielas suviliojo, kuris švento­ sios Dvasios nustatytų apeigų metu niekino aukščiausiojo Dievo vardą, kuris, palikęs gyvo vandens šaltinį, kasė šulinį, pagaliau kuris dabar, po tūkstanties ir daugiau metų, save iš­ aukština prieš visus mūsų protėvius, iš kurių mes šį šventą, iki šiol nepaliestą tikėjimą gavome, prieš visus vyrus, pagarsėju­ sius gyvenimo šventumu ir išsimokslinimu, ir teigia, kad visi, prieš jį buvę, klydo, visi buvo apgauti, visi bedieviškai gyve­ no, visi skendėjo tamsybėse.

PDF 423

Šiuo raštu skelbiame visiems ir kiekvienam, kam dabar ar ateityje bus pravartu žinoti. Kad yra prasidėjęs ir kilęs ginčas bei nesutarimas tarp didžiai gerbiamo Kristuje tėvo pono Povilo, Vilniaus vyskupo, Al- šėnų kunigaikščio, tikrai mums mielo, iš vienos pusės, ir gar­ siųjų vaito ir tarėjų bei Vilniaus miesto piliečių bendrijos, iš kitos pusės, dėl turguje ir Vilniaus aikštėje esančių pačio po­ no vyskupo, jo Vilniaus bažnyčios ir miestiečių mėsinių. Mat vaitas ir patys Vilniaus tarėjai matydami, jog miesto aikštė ar turgavietė yra perpildyta mėsos prekyvietėmis, užiman­ čiomis nemažą turgaus plotą, ir norėdami pačią turgavietę ir aikštę praplėsti bei padidinti, visas toje turgavietėje seno­ je vietoje įrengtas mėsos prekyvietes, tiek savas, miestiečių, tiek ir bažnyčios, be pačio pono vyskupo sutikimo nugriovė ir kitas, naujas mėsines iš degintų plytų įtaisė kitoje miesto vietoje vien tik minėto miesto reikmėms, tuo atsiskirdami nuo minėto pono Vilniaus vyskupo.

PDF 297-298

Petras Roizijus, 281 ## Puslapis 298 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Šitaip klestint miestui, iki tol ramiai besiilsėjusius jo gy­ ventojų protus sujaudino nauji ir netikėti įvykiai. Dar 1539 metais, Vilniaus dieceziją valdant Alšėnų kunigaikščiui Vil­ niaus vyskupui Povilui, kunigas Abraomas Kulvietis, teolo­ gijos daktaras, lietuvių kilmės, bet į Vilnių atvykęs iš Vokie­ tijos, kur ilgai ėjo mokslus, pirmasis šiame mieste pasėjo naujas Martyno Liuterio religijos opinijas42 ir savo įsteigtoje mokykloje išlavino net šešiasdešimt mokinių. Kai po trejų metų senajam tikėjimui priešingos užuomazgos pradėjo įžū­ liai kerotis, išgąsdintas vyskupas kreipėsi į Žygimantą Se­ nąjį atkakliai reikalaudamas, kad šis karališkuoju autorite­ tu paremtų gynybai besirengiančią dvasininkiją.

PDF 339-340

Duota Vilniuje, penktadienį, rytojaus dieną po Viešpaties žengimo į dangų šventės, tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt antraisiais Viešpaties metais ir mūsų kara­ lystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo tris­ dešimt šeštaisiais. Dalyvaujant didžiai gerbiamiems Kristu­ je tėvui Vilniaus vyskupui ir Alšėnų kunigaikščiui ponui Povilui, Lucko vyskupui Jurgiui, Medininkų vyskupui Vac­ lovui, garbiesiems ir prakilniesiems Polocko vaivadai Jonui Hlebavičiui, Naugarduko vaivadai Stanislovui Goštautui, Vitebsko vaivadai Motiejui Klokavičiui, rūmų maršalkai Jo­ nui Zabžezinskiui, raikytojui Jurgiui Astikaičiui, mūsų Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkui Dubrovskiui ir daugeliui kitų mūsų dignitorių ir pareigūnų, nuoširdžiai ištikimų ir mums mielų. Karalius ŽYGIMANTAS ## Puslapis 340 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS VI ŽYGIMANTO AUGUSTO RAŠTAS, PALIUDIJANTIS VILNIAUS VYSKUPO VALERIJONO PRIEŠINIMĄSI AUGSBURGO TIKĖJIMUI 1559 METAI (Iš Vilniaus kapitulos rankraščių) Sigismundus Augustus Dei gratia Rex Poloniae, Magnus Dux Lituaniae, Russiae, Prussiae, Masoviae, Samogitiae, etc.

PDF 282-283

14\nŠios koplyčios fundacijos akte, 1543 \nmetais išleistame to paties vyskupo \n(žr. Grzybowski, 1. 40), matyti,\n266\n\n## Puslapis 283\n\nIV KNYGA\nVisi reikšmingiausi statiniai, skirti Vilniaus miesto gerovei \nir ištekliams pagausinti, atsirado Žygimantui Senajam sėkmin­\ngai ir sumaniai valdant kraštą.

PDF 282

Mikalojaus bažnyčią. O po dvi­\ndešimties metų, kai sudegė medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, \nVilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis Povilas toje vietoje sa­\nvo sode, kur kadaise palaidoti kankiniai pranciškonai, pasta­\ntydino nedidukę oratoriją, arba koplyčią14.

PDF 300

Apie tai sužinojęs Vilniaus vysku­ pas Povilas kartu su sufraganu Kiprijonu ir visu kleru, pon­ tifiko apdaru, užkirto kelią karaliui, kurio priekyje ėjo dide­ lis rūmų sargybos būrys, ir, sučiupęs jo žirgą už pavadžių, tarė: „Tai ne tas kelias, Maloningasis Pone, kuriuo Tavo pro­ tėviai ėjo Dievui garbės atiduoti, bet šitas! - ir parodė į ka­ tedros bažnyčią pilyje. - Apleidi, Karaliau, motiną, kuri ta­ ve pagimdė ir į šias garbingas pareigas iškėlė, o išeini pas pamotę!" Šis drąsus vyskupo poelgis taip nustebino kara­ lių, kad, atsisakęs ketinimo, pasuko į katalikų katedrą46.