Narbutas lietuvių rugiapjūtės dainų posakį siejo su padavimu apie Plinijaus pastebėtą Saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros. Narbutas, remdamasis Plinijumi, sarmatus siejo su pasakojimais apie medų palikuonis prie Dono žemupio ir Juodosios jūros. Plinijus rašė, kad spaliai buvo kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo, o Narbutas šį teiginį laikė jų senumo ženklu.
100\n\n## Puslapis 100\n\n(Hyperborensis). Lietuvių liaudies rugiapjūtės dainose yra po\nsakis „saulės gaivinantis spindulys“, vartojamas pasakymas Ga\nru Kotu; matyt, tai primena padavimą apie Plinijaus14 pastebė\ntą saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros, kur gar\nbinamoji saulė buvo vadinama Kovos. Apie tai plačiai kalba\nponas Riteris savo Siaurės senovės tyrimuose15.
71 Siame žygyje jie ėjo per spalių kraštą, kurio gyvento jus pasiėmė kartu su savimi. Apie šią tautą senovės ty rinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bospo ro2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabarti nėje Mazovijoje.
Ta citas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinė tojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5. Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijo je. Pasvarsčius nepernelyg didelį Plinijaus geografinių aprašymų tikslumą, šiuose trijuose pavadinimuose gali ma lengvai įžvelgti lyvių protėvius, priklausiusius keltų- gerrnanų tautoms.
Pagaliau, papildydamas aprašymą, cituoju tą\npatį autorių: Welti, Hossii ir Karbony, — tai toliau į\nšiaurę prie Baltijos jūros gyvenusios gentys. Plinijus\nnetrukus rašė: „Sako, kad sarmatai, venedai, skirtai ir tū\nriai gyvena net ligi Vyslos“1. Taip išdėsčius dalyką, ar\nsugebės kas nors nubraižyti šių tautų žemėlapį?
Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios. Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plini- jaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakoji mą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neat skirtos nuo medžių žievės1. 152 Pavienių gintaro gabalų randama beveik visur: Lie tuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje, Halės žemės ang lių kasyklose, taip pat Danijos pakrantėse, nemažai ga balų išmesdavo Švedijos ežeras Maeleras.
Šio labai tikslaus istoriko ir garbingo senovės krašto tyrinėtojo nuomonė verstų mus suabejoti šiomis išvadomis, jei tas pats rašytojas2 neteig- tų, jog Ptolemėjo Guitalus iš tikrųjų yra Priegliaus upė. Sį dirbtinį pavadinimą paneigia Plinijaus Germanijos ap rašymas, kur išvardytos šio krašto upės, įtekančios į jūrą, yra septynios, įskaitant ir Vyslą: Moša, Rhenus, Amisius (Ernsas), Visurgt's (Vėzeris), Albis (Elbė); tik Oderiui tenka pavadinimas Guitalus, nes šios labai didelės upės Plinijus nebūtų praleidęs3. Sotinas, vardydamas tas pačias upes, pateikia jas taip: Albis, Guitalus, Vistula4, tad tarp Elbės ir Vyslos, tikroje Oderio vietoje.