Plinijus – senovės geografas ir autorius, kurio veikaluose aprašytos įvairios Europos bei Juodosios jūros regiono vietos. Jis minėjo Carcine įlanką ir to paties pavadinimo miestelį prie Boristenio ir Bugo žiočių. Aprašydamas šiaurę, Plinijus Hilleviones vadino labai gausia tauta, gyvenusia Skandinavijoje, o Baltiją siejo su gintaringa sala; vėlesniuose svarstymuose ši sala dar vadinta Basilia. Jo Germanijos aprašyme upėms priskirti senieji pavadinimai, o Guitalus, pagal Narbuto aiškinimą, turėjo reikšti Oderį, nes tokia didelė upė nebūtų buvusi praleista. Plinijus taip pat rašė apie spalius prie kairiojo Dono kranto, netoli Kimerijos Bosporo, o šis liudijimas Narbutui atrodė jų senumo ženklas.
Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5. Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijoje. Pasvarsčius nepernelyg didelį Plinijaus geografinių aprašymų tikslumą, šiuose trijuose pavadinimuose galima lengvai įžvelgti lyvių protėvius, priklausiusius keltųgerrnanų tautoms.
71 Siame žygyje jie ėjo per spalių kraštą, kurio gyventojus pasiėmė kartu su savimi. Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje.
Iš tiesų žinoma ir Plinijaus užrašyta geografinė medžiaga (Lib. IV. C. 12, 13), kur minima jūros įlanka Carcine ir to p.aties pavadinimo miestelis, esantis prie žiočių Boristenio ir Bugo, šio autoriaus vadinto Btigus2. Bet, kalbant apie Gero upę, o ypač apie kraštą, kur yra skitų kapinynas, negalima atmesti prielaidos, kad buvę ir kitų vietų su panašiais, anksčiau ar vėliau Plinijaus užrašytais pavadinimais; tuo atveju, jei šis žymus geografas nesuklydo remdamasis žiniomis, surinktomis iš pernelyg įvairių šaltinių, nes senovės Skitijos žemėlapių leidėjai nemokėjo rasti vietos jo Carcinites** įlankai ir to paties pavadinimo miestui.
Kopija iš Karaliaučiaus archyvo kopijos, sub titulo Pommeraniae pertinendo, yra be pradžios ir pabaigos. Argi tuo būdu negalima buvo patekti j Baltiją, Plinijaus vadinamą gintaringa sala, kuri Pitėjo laikais, jei atsižvelgsime į Vitlandijos ir Sambijos sausumos mažėjimo proporcijas, plytėjo maždaug tiek, kiek pastaroji buvo išsikišusi į jūrą toli už šiandienės nerijos, be to, ir gintaro čia galėjo būti ne mažiau kaip šiandien Sambijoje. Laikui bėgant, čia marių vandenys visiškai pakeitė pakrančių vaizdą, taip pat dėl smarkių jūros štormų gerokai pakito ir vakarinė Sambijos pakrantė, nes anksčiau ji plytėjo gerokai toliau į jūros pusę, ten, kur šiandien nardo žuvys ir iš paslaptingų jūros gelmių išgaunama labai daug gintaro, — ten seniau buvo daugelį mylių besitęsianti sausuma.
Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia. Anot vienų, ji buvo vienos, anot kitų — trijų dienų kelionės nuo sausumos atstumu. Kiek čia nepatikimumo!2 Fosas, visuomet neigęs Pitėjo lankymąsi Baltijos jūroje, Austraviją, arba Glesariją, nurodo esant fryzų sala Amelandu.
Šio labai tikslaus istoriko ir garbingo senovės krašto tyrinėtojo nuomonė verstų mus suabejoti šiomis išvadomis, jei tas pats rašytojas2 neteigtų, jog Ptolemėjo Guitalus iš tikrųjų yra Priegliaus upė. Sį dirbtinį pavadinimą paneigia Plinijaus Germanijos aprašymas, kur išvardytos šio krašto upės, įtekančios į jūrą, yra septynios, įskaitant ir Vyslą: Moša, Rhenus, Amisius (Ernsas), Visurgt's (Vėzeris), Albis (Elbė); tik Oderiui tenka pavadinimas Guitalus, nes šios labai didelės upės Plinijus nebūtų praleidęs3. Sotinas, vardydamas tas pačias upes, pateikia jas taip: Albis, Guitalus, Vistula4, tad tarp Elbės ir Vyslos, tikroje Oderio vietoje.
100 ## Puslapis 100 (Hyperborensis). Lietuvių liaudies rugiapjūtės dainose yra posakis „saulės gaivinantis spindulys“, vartojamas pasakymas Garu Kotu; matyt, tai primena padavimą apie Plinijaus14 pastebėtą saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros, kur garbinamoji saulė buvo vadinama Kovos. Apie tai plačiai kalba ponas Riteris savo Siaurės senovės tyrimuose15.