Narbutas lietuvių rugiapjūtės dainų posakį siejo su padavimu apie Plinijaus pastebėtą Saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 100
100 ## Puslapis 100 (Hyperborensis). Lietuvių liaudies rugiapjūtės dainose yra posakis „saulės gaivinantis spindulys“, vartojamas pasakymas Garu Kotu; matyt, tai primena padavimą apie Plinijaus14 pastebėtą saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros, kur garbinamoji saulė buvo vadinama Kovos. Apie tai plačiai kalba ponas Riteris savo Siaurės senovės tyrimuose15.
Plinijus rašė, kad spaliai buvo kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo, o Narbutas šį teiginį laikė jų senumo ženklu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
71 Siame žygyje jie ėjo per spalių kraštą, kurio gyventojus pasiėmė kartu su savimi. Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje.
Plinijus rašė, kad Hilleviones, jo apibūdinti kaip labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 93
Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5. Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijoje. Pasvarsčius nepernelyg didelį Plinijaus geografinių aprašymų tikslumą, šiuose trijuose pavadinimuose galima lengvai įžvelgti lyvių protėvius, priklausiusius keltųgerrnanų tautoms.
Plinijus rašė, kad sarmatai, venedai, skirtai ir tūriai gyvena iki Vyslos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 101
Pagaliau, papildydamas aprašymą, cituoju tą patį autorių: Welti, Hossii ir Karbony, — tai toliau į šiaurę prie Baltijos jūros gyvenusios gentys. Plinijus netrukus rašė: „Sako, kad sarmatai, venedai, skirtai ir tūriai gyvena net ligi Vyslos“1. Taip išdėsčius dalyką, ar sugebės kas nors nubraižyti šių tautų žemėlapį?
Narbutas teigė, kad jūros išmetamas gintaras su medžių skiedromis patvirtina Plinijaus užrašytą Archelajo pasakojimą apie gintaro žaliavą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 148
Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios. Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plinijaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakojimą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neatskirtos nuo medžių žievės1. 152 Pavienių gintaro gabalų randama beveik visur: Lietuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje, Halės žemės anglių kasyklose, taip pat Danijos pakrantėse, nemažai gabalų išmesdavo Švedijos ežeras Maeleras.
Narbutas aiškino, kad Plinijaus Germanijos aprašyme Guitalus pavadinimas tenka Oderiui, nes ši upė nebūtų buvusi praleista.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 161
Šio labai tikslaus istoriko ir garbingo senovės krašto tyrinėtojo nuomonė verstų mus suabejoti šiomis išvadomis, jei tas pats rašytojas2 neteigtų, jog Ptolemėjo Guitalus iš tikrųjų yra Priegliaus upė. Sį dirbtinį pavadinimą paneigia Plinijaus Germanijos aprašymas, kur išvardytos šio krašto upės, įtekančios į jūrą, yra septynios, įskaitant ir Vyslą: Moša, Rhenus, Amisius (Ernsas), Visurgt's (Vėzeris), Albis (Elbė); tik Oderiui tenka pavadinimas Guitalus, nes šios labai didelės upės Plinijus nebūtų praleidęs3. Sotinas, vardydamas tas pačias upes, pateikia jas taip: Albis, Guitalus, Vistula4, tad tarp Elbės ir Vyslos, tikroje Oderio vietoje.
Narbutas teigė, kad sala, kurią Plinijus vadino Baltija, pagal Hardua rankraščius ir stebėjimus turėtų vadintis Basilia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 336
Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia. Anot vienų, ji buvo vienos, anot kitų — trijų dienų kelionės nuo sausumos atstumu. Kiek čia nepatikimumo!2 Fosas, visuomet neigęs Pitėjo lankymąsi Baltijos jūroje, Austraviją, arba Glesariją, nurodo esant fryzų sala Amelandu.
Narbutas svarstė, kad Pitėjo laikais Baltija, Plinijaus vadinta gintaringa sala, galėjo plytėti už dabartinės nerijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 367
Kopija iš Karaliaučiaus archyvo kopijos, sub titulo Pommeraniae pertinendo, yra be pradžios ir pabaigos. Argi tuo būdu negalima buvo patekti j Baltiją, Plinijaus vadinamą gintaringa sala, kuri Pitėjo laikais, jei atsižvelgsime į Vitlandijos ir Sambijos sausumos mažėjimo proporcijas, plytėjo maždaug tiek, kiek pastaroji buvo išsikišusi į jūrą toli už šiandienės nerijos, be to, ir gintaro čia galėjo būti ne mažiau kaip šiandien Sambijoje. Laikui bėgant, čia marių vandenys visiškai pakeitė pakrančių vaizdą, taip pat dėl smarkių jūros štormų gerokai pakito ir vakarinė Sambijos pakrantė, nes anksčiau ji plytėjo gerokai toliau į jūros pusę, ten, kur šiandien nardo žuvys ir iš paslaptingų jūros gelmių išgaunama labai daug gintaro, — ten seniau buvo daugelį mylių besitęsianti sausuma.
Narbutas nurodė, kad Plinijus minėjo Carcine įlanką ir to paties pavadinimo miestelį prie Boristenio ir Bugo žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 376
Iš tiesų žinoma ir Plinijaus užrašyta geografinė medžiaga (Lib. IV. C. 12, 13), kur minima jūros įlanka Carcine ir to p.aties pavadinimo miestelis, esantis prie žiočių Boristenio ir Bugo, šio autoriaus vadinto Btigus2. Bet, kalbant apie Gero upę, o ypač apie kraštą, kur yra skitų kapinynas, negalima atmesti prielaidos, kad buvę ir kitų vietų su panašiais, anksčiau ar vėliau Plinijaus užrašytais pavadinimais; tuo atveju, jei šis žymus geografas nesuklydo remdamasis žiniomis, surinktomis iš pernelyg įvairių šaltinių, nes senovės Skitijos žemėlapių leidėjai nemokėjo rasti vietos jo Carcinites** įlankai ir to paties pavadinimo miestui.
Narbutas rašė, kad tyrinėtojai nuo Plinijaus kompiliacijų iki Uphageno painiojosi prielaidose apie skirių ir hirių gentis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kom piliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
Argi tuo būdu negalima buvo patekti j Baltiją, Plinijaus vadinamą gintaringa sala, kuri Pitėjo laikais, jei atsižvelgsime į Vitlandijos ir Sambijos sausumos mažėjimo proporcijas, plytėjo maž daug tiek, kiek pastaroji buvo išsikišusi į jūrą toli už šiandienės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 366-367
Joje yra labai įdomios detalės: 1) Frische Haff, alias recens mare, neseniai atsiradusi jūra; 2) į užtvindytą Vitlandijos 3 5 6 kraštą, vadinamą vulgo Balta, id est terra albescens, atplaukia neaprėpiama daugybė žuvų ir silkių, vandens šviežumo suviliotos; 3) minima Witlands Ort ir paaiškinama: vulgo Balta gals, finis albus. Kopija iš Karaliaučiaus archyvo kopijos, sub titulo Pommeraniae pertinendo, yra be pradžios ir pabaigos. Argi tuo būdu negalima buvo patekti j Baltiją, Plinijaus vadinamą gintaringa sala, kuri Pitėjo laikais, jei atsižvelgsime į Vitlandijos ir Sambijos sausumos mažėjimo proporcijas, plytėjo maždaug tiek, kiek pastaroji buvo išsikišusi į jūrą toli už šiandienės nerijos, be to, ir gintaro čia galėjo būti ne mažiau kaip šiandien Sambijoje.