Narbutas Pitėjo Masiliečio kelionę datavo 340 m. pr. Kr. ir rašė, kad iki Tacito senovės autoriai estų neminėjo. Pitėjas Masilietis, Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas, apie 340 m. pr. Kr. išplaukė iš Masilijos uosto į Atlanto vandenyną. Pitėjas Masilietis pasiekė Britanijos salas, prie krantų atliko astronominius stebėjimus ir nuplaukė iki Tūlos, pažymėtos 66 šiaurės platumos laipsnyje.
78 Padavimai. Iš išlikusių istorinių padavimų apie Estiją seniausias yra Masilijos keliautojo Kitėjo*, kuris šalia gotonų mini estus2. Vėliau kalbėsime apie šio astronomo keliones, o dabar pasakysime tik tiek, jog visas jo apra šymas yra toks aiškus ir raiškus, kad nedera abejoti: tuo metiniai Prūsijos gyventojai nesivadino estais. Jie rinko gintarą Abalo saloje; jį pardavinėjo gotonai. Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Pli- nijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų nemini.
Norint palengvinti tokį žygį, kelionėn buvo išsiųstas įžy mus Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas. Jis, gerai nustatęs išvykimo vietos, t. y. Masilijos uosto, geo grafinę padėtį, išplaukė į Atlanto vandenyną. Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą.
Pitėjas Masilietis pasiekė Britanijos salas, prie krantų atliko astronominius stebėjimus ir nuplaukė iki Tūlos, pažymėtos 66 šiaurės platumos laipsnyje.
Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą. Sis keliautojas atvyko prie Brita nijos salų ir išsilaipino ¡pietryčių pusėje, prie Kanono ky šulio, 100 stadijų nuo žemyno atstumu3. Vėliau jis aplan kė kažkurios salos dalį, išplaukė į šiaurę, prie Britanijos krantų darydamas astronominius stebėjimus, ir nuplaukė iki Tule, Tūlos4 salos, kurią pažymėjo 66 šiaurės platumos laipsnyje.
Plinijus paliko mums tokius šio keliautojo aprašymų papildymus: „Pakrantėje, kuri vadinasi Mente- nomonu ir plyti per 6000 stadijų, gyvena germanų gutonų gentis. Per vieną plaukimo iš ten dieną yra Abalo sala, į kurią pavasario audrų bangos išmeta gintaro, sumetė jusio jūros produkto. Gyventojai naudoja jį vietoj malkų kurui arba parduoda kaimynams teutonams“2. Tos pačios kelionės metu Pitėjas atrado šiaurinės Tanajo upės žiotis3.
O kalbėdami apie Abalo salą, geriausi ¡senovės tyrinėtojai, ir tai labiausiai įtikėtina, turi omeny šiandienę Sembą, kuri, būdama pu siasalis, dėl savo krantų, kurie aiškiai ¡skyrėsi nuo šian dienių, išties galėjo būti palaikyta sala: iš vienos pusės žiotys Priegliaus, įtekančio į gerokai sausumon įsirėžusią įlanką; iš kitos pusės Kuršių nerija, pertraukta ties Ra syte; pagaliau miškingos pakrantės galėjo lengvai suklai dinti jūros keliautoją, aprašinėjusį šią krašto dalį. Pitėjas turbūt priplaukė prie kranto ties Nogato žiotimis, nes vėliau ten dideliu laivu buvo atplaukęs Vulfstanas, — apie jį kalbėsime vėliau, — pasiekė Druso miestą, be to, iš ten išilgai krantų vieną ar porą dienų galėjo plaukti iki Sem bos. Čia ¡suprantame, kad tarp Nogato žiočių ir Sembos vidurio senovėje buvo gana toli į jūrą išsikišusi sausumos juosta, vadinta Vitlandija; ji iš dalies egzistavo XIII am žiaus pradžioje3.
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pir mą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškin tojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydė jęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlo vintais jėzuitų aprašymais.