Pitėjas Masilietis buvo Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas, apie 340 m. pr. Kr. išplaukęs iš Masilijos uosto į Atlanto vandenyną. Ši kelionė buvo reikšmingas jo veiklos etapas, siejamas su tolimų Atlanto pakrančių tyrinėjimu ir geografinių žinių plėtra. Narbutas rašė, kad tos pačios kelionės metu Pitėjas atrado šiaurines Tanajo upės žiotis. Aptardamas jo aprašytą Abalo salą, Narbutas spėjo, kad keliautojas galėjo priplaukti prie Nogato žiočių ir pakrante pasiekti Sembą per vieną ar dvi dienas. Ši hipotezė Sembą sieja su kraštovaizdžiu, kurį jūros keliautojas galėjo palaikyti sala dėl pakrančių, upių žiočių, Kuršių nerijos ir miškingų krantų.
Norint palengvinti tokį žygį, kelionėn buvo išsiųstas įžymus Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas. Jis, gerai nustatęs išvykimo vietos, t. y. Masilijos uosto, geografinę padėtį, išplaukė į Atlanto vandenyną. Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą.
Plinijus paliko mums tokius šio keliautojo aprašymų papildymus: „Pakrantėje, kuri vadinasi Mentenomonu ir plyti per 6000 stadijų, gyvena germanų gutonų gentis. Per vieną plaukimo iš ten dieną yra Abalo sala, į kurią pavasario audrų bangos išmeta gintaro, sumetėjusio jūros produkto. Gyventojai naudoja jį vietoj malkų kurui arba parduoda kaimynams teutonams“2. Tos pačios kelionės metu Pitėjas atrado šiaurinės Tanajo upės žiotis3.
O kalbėdami apie Abalo salą, geriausi ¡senovės tyrinėtojai, ir tai labiausiai įtikėtina, turi omeny šiandienę Sembą, kuri, būdama pusiasalis, dėl savo krantų, kurie aiškiai ¡skyrėsi nuo šiandienių, išties galėjo būti palaikyta sala: iš vienos pusės žiotys Priegliaus, įtekančio į gerokai sausumon įsirėžusią įlanką; iš kitos pusės Kuršių nerija, pertraukta ties Rasyte; pagaliau miškingos pakrantės galėjo lengvai suklaidinti jūros keliautoją, aprašinėjusį šią krašto dalį. Pitėjas turbūt priplaukė prie kranto ties Nogato žiotimis, nes vėliau ten dideliu laivu buvo atplaukęs Vulfstanas, — apie jį kalbėsime vėliau, — pasiekė Druso miestą, be to, iš ten išilgai krantų vieną ar porą dienų galėjo plaukti iki Sembos. Čia ¡suprantame, kad tarp Nogato žiočių ir Sembos vidurio senovėje buvo gana toli į jūrą išsikišusi sausumos juosta, vadinta Vitlandija; ji iš dalies egzistavo XIII amžiaus pradžioje3.
78 Padavimai. Iš išlikusių istorinių padavimų apie Estiją seniausias yra Masilijos keliautojo Kitėjo*, kuris šalia gotonų mini estus2. Vėliau kalbėsime apie šio astronomo keliones, o dabar pasakysime tik tiek, jog visas jo aprašymas yra toks aiškus ir raiškus, kad nedera abejoti: tuometiniai Prūsijos gyventojai nesivadino estais. Jie rinko gintarą Abalo saloje; jį pardavinėjo gotonai. Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Plinijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų nemini.
Pitėjas Masilietis pasiekė Britanijos salas, prie krantų atliko astronominius stebėjimus ir nuplaukė iki Tūlos, pažymėtos 66 šiaurės platumos laipsnyje.
Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą. Sis keliautojas atvyko prie Britanijos salų ir išsilaipino ¡pietryčių pusėje, prie Kanono kyšulio, 100 stadijų nuo žemyno atstumu3. Vėliau jis aplankė kažkurios salos dalį, išplaukė į šiaurę, prie Britanijos krantų darydamas astronominius stebėjimus, ir nuplaukė iki Tule, Tūlos4 salos, kurią pažymėjo 66 šiaurės platumos laipsnyje.
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.
Priekaištaujama, kad, norint suskaičiuoti 6000 stadijų, reikia imti visą jūros ilgį. Aestuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai. Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia.