Į pagalbą iš šiaurinės Rusios buvo pakviesti brolių Liubarto ir Pisimanto pulkai. Pisimantas ir jo brolis Liubartas žuvo mūšyje kartu su Drucko kunigaikščiu Michailu ir Lucko valdovu Andrejumi.
Todėl imanti šviesti viltis, jog tie, kurie paveldėjo tėvų valdas bei nesantaiką, paveldėsią taip pat ir jų lemtį. Pirmiausia jis apžiūrėjo lietuvių karius, po to atsikvietė pagalbon iš šiaurinės Rusios brolių Liubarto ir Pisimanto pulkus. Prikalbino taip pat stoti į karą prieš bendrą priešą rusų kunigaikščius: Kijevo — Sviatoslavą, Drucko — Simeoną, Lucko bei Volynės — Dovydą, Utenį irgi įspėjo apie pavojų, tačiau šis, pats įsivėlęs į karą su Livonijos ordinu, nesuteikė beveik jokios pagalbos.
Sugrįžęs po to į Lietuvą, baigė gyvenimą. Algimantas irgi neilgai viešpatavo, nors ir ramiau nei Treniota. Dingstį kitam karui su rusais jis buvo davęs dar tada, kai ginklu aptramdė Dovydo, Lucko kunigaikščio, sukeltą ginčą dėl Poleksijos sienų; netrukus baigęs savo dienas, jis kartu su valdžia perdavė Rimgaudui rūpesčius dėl gresiančio karo.