Olbrachtas buvo karalaitis, po tėvo, karaliaus Kazimiero, mirties paimtas į Lenkijos karalystės sostą. Jo istorija susijusi su Moldavija ir konfliktu su jos vaivada Steponu, kuris, sutelkęs savo žmones bei sąjungininkus, miškuose ir sunkiai pereinamose vietovėse užpuolė Olbrachtą bei jo kariuomenę. Po sutarties su Moldavijos vaivada Olbrachtas pasitraukė iš jo žemės ir, norėdamas greičiau pasiekti Lenkijos sieną, pasirinko tiesesnį kelią per uolėtą Bukoviną, kalnus ir sunkiai pereinamus miškus. Nuo Sučiavos miesto pasitraukęs karalius žygiavo gilyn ir, pasak metraščio, iš visos širdies troško susikauti su priešininku.
1496 m. Olbrachtas, Lietuvos metraštyje vadinamas karaliumi, su karalaičiu Zigmantu išvyko į Liubliną, o vėliau Parčeve dalyvavo seime su Aleksandro puse.
Tą pačią žiemą didysis kunigaikštis Aleksandras su didžiąja kunigaikštiene Elena bei su didikais važiavo apžiūrėti Rusų žemės ir lankėsi Smolenske, ir Vitebske, ir Polocke, ir pavasariop pargrįžo j Vilnių 3 . Septyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kristaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt šeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko į Brastą \ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalaičiu Zigmantu — į Liubliną 5 . Paskui abi šalys su visais savo Tarybų ponais suvažiavo į Parčevą 6 dalyvauti seime, ir visi išbuvo Parčeve dvi savaites; ką vieni su kitais sumanė ir nutarė — visa tai paliko didelė paslaptis 7 , Ir išvažinėjo savais keliais; Olbrachtas j Krokuvą ® , o didysis kunigaikštis Aleksandras — į Vilnių9 .
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Olbrachtas po sutarties su Moldavijos vaivada traukė iš Moldavijos per uolėtą Bukoviną, nes norėjo greičiau pasiekti Lenkijos sieną.
O Moldavijos vaivada, matydamas, kad negalės jam atsispirti, pasiuntė pas jį savo pasiuntinius ir sudarė su juo taiką, teikėsi su savo žeme duoti jam vasalo ištikimybės priesaiką, kaip buvo prisiekęs jo tėvui, karaliui Kazimierui, ir surašė raštus, prisiekė griežtai to prisilaikysiąs32. Ir, sudaręs tokią sutartį, karalius Olbrachtas išėjo iš jo žemės, bet, nenorėdamas grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, o norėdamas greičiau ir tiesiau išeiti iš [moldavų] žemės, traukė stačiai per Bukoviną ir kalnus, per uolėtus, sunkiai pereinamus miškus, nes per tas akmeningas vietas ėjo tiesus, bet labai blogas kelias Lenkijos sienos linkui33. Moldavijos vaivada Steponas, išgirdęs, kad karalius Olbrachtas nenori grįžti iš jo žemės tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, o nori eiti kitais naujais keliais, per uolėtą Bukoviną, labai dėl to apsidžiaugė34 ir, nė kiek nebepaisydamas priesaikos bei amžinosios taikos sutarties, darydamas gėdą savo šaliai, skubiai pranešė turkų sultonui, ir Vengrijai, ir Valakijos vaivadai.
tuo metu Moldavijos vaivadai Steponui labai skaudėjo kojos, bet, norėdamas įvykdyti savo sumanymą, jis užmiršo net savo ligą, ¡sakė vežti save rogėse ir atvyko su visais savo žmonėmis, ir su turkais, ir su vengrais, ir su valachais, ir tuose miškuose bei bukynuose užpuolė karalių Olbrachtą bei jo kariuomenę