Mstivojus buvo Sventopelko pirmagimis sūnus ir Pomeranijos kunigaikštis. Jo gyvenime svarbų vaidmenį atliko įkaito statusas: siekiant sustiprinti taikos susitarimą, jis turėjo būti perduotas broliams, o vėliau buvo siūlyta jį pasiųsti Austrijos kunigaikščiui. Po tėvo mirties 1299 m. sausio 11 d. Mstivojus tapo Pomeranijos kunigaikščiu ir ėmėsi veiksmų, nukreiptų prieš Kulmo žemę bei Pamedės vyskupystę. Jis paakino prūsų kariuomenę tas teritorijas deginti ir plėšti, taip įsitraukdamas į karinį konfliktą su krikščionių institucijų valdomomis žemėmis. Vėliau Mstivojus užgrobė tris Pomeranijos kunigaikštystės dalis ir ilgus metus laikė jas savo valdžioje nepaisydamas brolių valios; vieno išpuolio metu buvo užpulti penkiolika laivų, gabentų reikmenų tikėjimui bei tikintiesiems ginti.
Kronikos autoriaus vertinimu, Mstivojus buvo akiplėšiškas, ėjo klaidingais tėvo keliais ir skriaudė brolius bei jų valdinius; vėliau, pats nusiaubtas, paliovė tūžęs ir nuolankiai prašė atnaujinti taikos susitarimą.
Petras Dusburgietis tai aprašo skirtingais laikotarpiais: Mstivojui tapus Pomeranijos kunigaikščiu po tėvo mirties 1299 m. sausio 11 d. ir vėliau, po jo žemių nusiaubimo.
Pomeranijos kunigaikštis; Sventopelko pirmagimis sūnus; anksčiau minimas kaip įkaitas.
Kronikoje Mstivojus nurodomas kaip Sventopelko pirmagimis sūnus, tapęs Pomeranijos kunigaikščiu po tėvo mirties; viename epizode jis turėjo būti pasiųstas kaip įkaitas.
Sitai sužinojęs, Mstivojus užgrobė šias tris Pomeranijos kunigaikštystės dalis ir jas ilgus metus išlaikė savo valdžioje prieš brolių valią. Galop atvyko jo šventenybė Pilypas, Fermo vyskupas, apaštališkojo sosto legatas, atsiųstas į Lenkijos žemę, ir brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, jam nusiskundė dėl minėtojo Mstivojaus daromų Prūsijos broliams skriaudų šiose trijose minėtosios kunigaikštystės dalyse bei pateikė įžymiąją privilegiją, (SRP, 1, p.
Dėl to, brolių patariamas, sugrąžino jam bažnyčios malonę šiomis sąlygomis: kad jo ir brolių sutartis būtų tvirtesnė, Sventopelkas kaip užstatą atiduosiąs broliams Sartovicų pilį, o įkaitais atsiųsiąs savo pirmagimį sūnų Mstivojų, burggrafą Vimarą [Gneomirą] bei savo kariuomenės vadą Vojaką [Vojachą], be to, paliesdamas ranka švenčiausias dievo evangelijas, prisieksiąs, kad padėsiąs broliams prieš netikėlius, kai šitai būsią reikalinga, ir kad nuo šiol nekamuosiąs nei tikėjimo, nei tikinčiųjų tokiomis baisybėmis, kokių prieš tai yra ėmęsis; šiems pažadams sutvirtinti jis davė broliams raštą, savo antspaudu patvirtintą277. Sitai padarius, sugrąžino brolius bei kitus belaisvius, kuriuos beįmanė surasti, tarp kurių be kitų moterų, vyrų ir vaikų buvo 70 kilmingų ir garbingų matronų; šios taikos broliai taip tvirtai laikėsi, kad paisė ne tik visų kitų dalykų, reikalingų taikai palaikyti, bet nė karto nestojo į kovą su netikėliais nepasitarę su šiuo kunigaikščiu.
Apie tai, kaip buvo palikta Poterbergo pilis ir pastatyta Mevės pilis Sventopelkas, kadaise Pomeranijos kunigaikštis, apie kurį jau esame anksčiau kalbėję, turėjo keturis sūnus: pirmagimį Mstivojų, kurį, kaip esame sakę, buvo davęs kaip įkaitą, Samborą, Vartislavą bei dar vieną507.
Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba. Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko brolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos.
Šio pamokymo nepaklausė jo vyriausias sūnus Mstivojus. Tėvui mirus400 (1299 m. sausio 11 d.), tapęs Pomeranijos kunigaikščiu, akiplėšiškai pradėjo eiti tais klaidingais keliais, kuriais kadaise ėjo tėvas, paakino prūsų kariuomenę deginti ir plėšti Kulmo žemę bei Pamedės vyskupystę, tas jos žemes, kurios buvo prieš jo Nojenburgo pilį401; prūsai nuo vieno Vyslos kranto, o Nojenburgo pilėnai nuo kito užpuolė penkiolika brolių laivų, prikrautų visokiausių reikmenų tikėjimui bei tikintiesiems ginti; galop laivininkai turėjo visą krovinį iš laivų išmesti į upę, nes kitaip patys nebūtų pabėgę.
Mstivojus, Pomeranijos kunigaikštis, anksčiau nelyginant siautėjantis liūtas skriaudęs brolius ir jų valdinius, dabar, pats nusiaubtas, paliovė tūžęs ir nuolankiai bei karštai paprašė magistrą sutikti atnaujinti kadaise sudarytą tarp jo ir magistro bei brolių taikos susitarimą. 130 (125).