Motiejus Valančius

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Romantikas S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – praktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo europietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas. Savo pirmąjį inauguracinį pamokslą vyskupas M. Valančius sakė ir lietuviškai, ir lenkiškai. Lietuvių (žemaičių) kalba po katedros skliautais iš vyskupo lūpų skambėjo bene pirmą kartą.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Gyventojų bendrumo mobilizacijos sėkmė ėmė gąsdinti caro administraciją, vyskupas jau buvo pravardžiuojamas Žemaitijos kunigaikščiu. M. Valančius niekur nepasisakė prieš caro valdžią, pagarbiai bendravo su jos atstovais, tačiau kietai ir atkakliai gynė Katalikų bažnyčios interesus. Jis matė, kad caro valdžia ne tik atvirai proteguoja Rusų stačiatikių bažnyčią, bet ir siekia sustiprinti jos pozicijas katalikų erdvėje, o paprasta liaudis šioje kovoje tampa svarbiausia jėga. Tai išryškės po 1863 m., kai vyskupo slapta paraginta liaudis nepasiduos caro valdžios vilionėms ir iš esmės sužlugdys rusinimo politikos užmačias. O vyskupo raginimų laikytasi, nes jis savo ankstesne veikla tapo liaudžiai visomis prasmėmis artimu ir neginčijamu autoritetu.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Valdžiai nepavyko į savo pusę patraukti valstiečių – mat didelės dalies etninės Lietuvos kaimo gyventojams vyskupo M. Valančiaus pastangomis buvo įdiegta nuostata mokytis skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Po 1863– 1864 m. sukilimo leidus steigti tik rusiškas mokyklas, kuriose mokytų rusai, vyskupas per patikimus kunigus paragino kaimiečius vaikų į tokias mokyklas neleisti. O kad neliktų beraščiai, patiems kaimuose organizuoti slaptas mokyklėles, kur rašto pamokytų koks nors jo mokantis kaimietis. Tokios daraktorinėmis vadintos mokyklėlės masiškai išplito ir miestuose.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

M. Valančius, perpratęs valdžios kėslus, per kunigus paskleidė mintį, kad skaityti tokias valdžios brukamas knygas katalikui yra nuodėmė. Todėl jų bemaž niekas ir neskaitė. O neturėdama skaitytojų valdžia jų išleido vos 60.

Šaltinis: Lenkai Lietuvoje Dr. J. Basanavičius

Kauno vyskupystēje, paskirtasis 1849 m. Ż emaičių vyskupu M. Valančius atrado pilną viešpatavim ą lenkiškosios kalbos visose bażnyčiose: pamokslai buvo lenkiškai sakomi, giesmēs giedamos lenkiškos, nors tik koks 2-3% gyventojų suprato tą kalbą. Valančiui reikējo sunkiai trustis, iki jis galējo įvesdint lietuviškąją kalbą pridėtinėje dievm aldystēje, o tulose bażnyčiose lenkiškoji kalba użsilaikė net iki 1865 m. Valančiui m irus, valdant Kauno vyskupystę apsilenkinusiam iki kaulų sm egenų suffraganui Beresnevičiui, tulose lietuviškose bażnyčiose [Kaune, Vendżiogaloje, L abunave ir k.] vēl įvesta tapo lenkiška kalba.

Šaltinis: Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje

M. Valančiaus rašte Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui, kuriame įrodinėjamas laikraščio būtinumas, neatsitiktinai minimi latviški periodiniai spaudiniai liaudžiai.

Šaltinis: Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje

1860 m. pavasarį V. Nazimovas pareikalavo, kad vyskupas M. Valančius pateiktų statistinius duomenis apie blaivybės judėjimą.