Mindaugas

PDF 20

1260 m. kilus didžiajam prūsų sukilimui, Lietuva\nsiuntė prūsams savo kariuomenę į pagalbą, tačiau, žuvus Lietuvos\nkaraliui Mindaugui, pagalba nutrūko, o Vakarų Europos parama\nOrdinui labai sustiprėjo. 1274 m.

PDF 20

1260 m. kilus didžiajam prūsų sukilimui, Lietuva\nsiuntė prūsams savo kariuomenę į pagalbą, tačiau, žuvus Lietuvos\nkaraliui Mindaugui, pagalba nutrūko, o Vakarų Europos parama\nOrdinui labai sustiprėjo. 1274 m.

PDF 11

Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą.

PDF 11

Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą.

PDF 16

Dėl tos giminės nesantaikos 1263 met. ir\npadėjo galvą Mindaugas. Mindaugas žuvo, bet jo darbas\nnežuvo.

PDF 20

1260 m. kilus didžiajam prūsų sukilimui, Lietuva\nsiuntė prūsams savo kariuomenę į pagalbą, tačiau, žuvus Lietuvos\nkaraliui Mindaugui, pagalba nutrūko, o Vakarų Europos parama\nOrdinui labai sustiprėjo. 1274 m.

PDF 16

Gelbėdamasis Mindaugas buvo priverstas taikintis su pavojingiausiu priešu — Livonijos Ordinu, o tas statė vieną sąlygą — priimti katalikų tikėjimą. Ir 1250 met. Mindaugas apsikrikštijo; apkrikštijo ir daug savo didikų.

PDF 31

Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min-\ndaugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos \nšalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo-\nvas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu. \nNalšios kunigaikštis Daumantas (iš kurio Mindaugas paveržė žmoną), \nveikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m.

PDF 31

O naujausiajai Viduramžių Europai, taip pat ir Lietuvai teisė sa- varankiškai krikštytis nepripažįstama: Europoje jau vyko kryžiaus karai. Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min- daugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos šalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo- vas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu.

PDF 29

1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti- jos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka- rūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo dienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir- mas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius. Mindaugo vainikavimas Mindaugo karūnacija.

PDF 29

1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti- jos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka- rūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo dienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir- mas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius. Mindaugo vainikavimas Mindaugo karūnacija.

PDF 29

Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam tapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai- čiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną ir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diploma- tija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą. Per jį 1251 m. pavasarį (ar vasaros pradžioje) Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o sau – karaliaus karūną.

PDF 16

1244 met., pasak eiliuotosios Livonijos kronikos, Mindaugas su\n30.000 lietuvių nuteriojęs Livonijos Ordino žemes^1 ).

PDF 16

1244 met., pasak eiliuotosios Livonijos kronikos, Mindaugas su\n30.000 lietuvių nuteriojęs Livonijos Ordino žemes^1 ).

PDF 27

vidurį pakaitomis Se HA 1¢ AS-VI valdytos teritorijos rkovasO, Ra domas Vepš 3 as VILNIUS@ Valstybių sostinės Ye Liublinas KIJEVAS O Svarbesni miestai +“ LENKI Cpelmas A a 25 O Ula O Miestai Na [ S Horo —— Upės k i Mindaugo valdoma Lietuva iki 1263 m. Mindaugas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1219 m., tais metais jis kartu su kitais Lietuvos žemės kunigaikščiais sudarė taikos sutartį su Haliču-Voluine. 1236 m. Haličo- Voluinės didysis kunigaikštis su Mindaugu derasi jau kaip su visos Lietuvos valdovu. Stiprindamas centrinę valdžią Mindaugas 1249 m. iš žemaičių kunigaikščio Vykinto ir savo sūnėnų Tautvilo bei Gedvydo atėmė jų valdas. Šie, remiami Haličo-Voluinės ir Livonijos, pradėjo karą prieš Mindaugą. Daugelis lietuvių, žemaičių, nalšėnų, jotvingių liko ištikimi Mindaugui ir jam pavyko 1254 m. galutinai nugalėti savo oponentus.

PDF 27

vidurį pakaitomis Se HA 1¢ AS-VI valdytos teritorijos rkovasO, Ra domas Vepš 3 as VILNIUS@ Valstybių sostinės Ye Liublinas KIJEVAS O Svarbesni miestai +“ LENKI Cpelmas A a 25 O Ula O Miestai Na [ S Horo —— Upės k i Mindaugo valdoma Lietuva iki 1263 m. Mindaugas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1219 m., tais metais jis kartu su kitais Lietuvos žemės kunigaikščiais sudarė taikos sutartį su Haliču-Voluine. 1236 m. Haličo- Voluinės didysis kunigaikštis su Mindaugu derasi jau kaip su visos Lietuvos valdovu. Stiprindamas centrinę valdžią Mindaugas 1249 m. iš žemaičių kunigaikščio Vykinto ir savo sūnėnų Tautvilo bei Gedvydo atėmė jų valdas. Šie, remiami Haličo-Voluinės ir Livonijos, pradėjo karą prieš Mindaugą. Daugelis lietuvių, žemaičių, nalšėnų, jotvingių liko ištikimi Mindaugui ir jam pavyko 1254 m. galutinai nugalėti savo oponentus.

PDF 31

Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min-\ndaugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos \nšalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo-\nvas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu. \nNalšios kunigaikštis Daumantas (iš kurio Mindaugas paveržė žmoną), \nveikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m.

PDF 30

O Mindaugas, karūnavęsis per Vokietijos vasalą – Livonijos ordiną, tapo ne imperatoriaus, o popiežiaus vasalu ir iš karto gavo teisę į savarankišką, tiesiai popiežiui pavaldžią vyskupiją. Maža to, po keleto metų Mindaugas gavo karaliaus vainiką visai dinastijai – po- piežius leido vainikuotis ir sūnui. Visa tai – Mindaugo politikos rezulta- tas. Mindaugas įžvalgiai pasirinko pagalbininką – Livonijos ordino bro- lį kunigą Kristijoną, iš kurio gavo informaciją apie Katalikų bažnyčios organizaciją ir popiežiaus santykius su Europos valdovais, ypač impera- toriumi. Papirkęs magistrą Andrių Štirlandą, per savo pasiuntinį popie- žiui išdėstė sąlygas, kurios buvo naudingesnės Lietuvai, o ne Livonijai. Livonijos delegatų nuostabai popiežius patenkino Mindaugo prašymą. Mindaugas pasiekė pirmą tarptautinę Lietuvos diplomatijos pergalę – apsisaugojo nuo politinių saitų su Šventąja Romos imperija. Šie svarūs diplomatiniai laimėjimai rodo, kad Mindaugas talentingai sugebėjo pa- kreipti įvykius sau naudinga linkme. Net savo priešų Mindaugas buvo vadinamas išmintinguoju.

PDF 30

O Mindaugas, karūnavęsis per Vokietijos vasalą – Livonijos ordiną, tapo ne imperatoriaus, o popiežiaus vasalu ir iš karto gavo teisę į savarankišką, tiesiai popiežiui pavaldžią vyskupiją. Maža to, po keleto metų Mindaugas gavo karaliaus vainiką visai dinastijai – po- piežius leido vainikuotis ir sūnui. Visa tai – Mindaugo politikos rezulta- tas. Mindaugas įžvalgiai pasirinko pagalbininką – Livonijos ordino bro- lį kunigą Kristijoną, iš kurio gavo informaciją apie Katalikų bažnyčios organizaciją ir popiežiaus santykius su Europos valdovais, ypač impera- toriumi. Papirkęs magistrą Andrių Štirlandą, per savo pasiuntinį popie- žiui išdėstė sąlygas, kurios buvo naudingesnės Lietuvai, o ne Livonijai. Livonijos delegatų nuostabai popiežius patenkino Mindaugo prašymą. Mindaugas pasiekė pirmą tarptautinę Lietuvos diplomatijos pergalę – apsisaugojo nuo politinių saitų su Šventąja Romos imperija. Šie svarūs diplomatiniai laimėjimai rodo, kad Mindaugas talentingai sugebėjo pa- kreipti įvykius sau naudinga linkme. Net savo priešų Mindaugas buvo vadinamas išmintinguoju.

PDF 30

O Mindaugas, karūnavęsis per Vokietijos vasalą – Livonijos ordiną, tapo ne imperatoriaus, o popiežiaus vasalu ir iš karto gavo teisę į savarankišką, tiesiai popiežiui pavaldžią vyskupiją. Maža to, po keleto metų Mindaugas gavo karaliaus vainiką visai dinastijai – po- piežius leido vainikuotis ir sūnui. Visa tai – Mindaugo politikos rezulta- tas. Mindaugas įžvalgiai pasirinko pagalbininką – Livonijos ordino bro- lį kunigą Kristijoną, iš kurio gavo informaciją apie Katalikų bažnyčios organizaciją ir popiežiaus santykius su Europos valdovais, ypač impera- toriumi. Papirkęs magistrą Andrių Štirlandą, per savo pasiuntinį popie- žiui išdėstė sąlygas, kurios buvo naudingesnės Lietuvai, o ne Livonijai. Livonijos delegatų nuostabai popiežius patenkino Mindaugo prašymą. Mindaugas pasiekė pirmą tarptautinę Lietuvos diplomatijos pergalę – apsisaugojo nuo politinių saitų su Šventąja Romos imperija. Šie svarūs diplomatiniai laimėjimai rodo, kad Mindaugas talentingai sugebėjo pa- kreipti įvykius sau naudinga linkme. Net savo priešų Mindaugas buvo vadinamas išmintinguoju.

PDF 30

O Mindaugas, karūnavęsis per Vokietijos vasalą – Livonijos ordiną, tapo ne imperatoriaus, o popiežiaus vasalu ir iš karto gavo teisę į savarankišką, tiesiai popiežiui pavaldžią vyskupiją. Maža to, po keleto metų Mindaugas gavo karaliaus vainiką visai dinastijai – po- piežius leido vainikuotis ir sūnui. Visa tai – Mindaugo politikos rezulta- tas. Mindaugas įžvalgiai pasirinko pagalbininką – Livonijos ordino bro- lį kunigą Kristijoną, iš kurio gavo informaciją apie Katalikų bažnyčios organizaciją ir popiežiaus santykius su Europos valdovais, ypač impera- toriumi. Papirkęs magistrą Andrių Štirlandą, per savo pasiuntinį popie- žiui išdėstė sąlygas, kurios buvo naudingesnės Lietuvai, o ne Livonijai. Livonijos delegatų nuostabai popiežius patenkino Mindaugo prašymą. Mindaugas pasiekė pirmą tarptautinę Lietuvos diplomatijos pergalę – apsisaugojo nuo politinių saitų su Šventąja Romos imperija. Šie svarūs diplomatiniai laimėjimai rodo, kad Mindaugas talentingai sugebėjo pa- kreipti įvykius sau naudinga linkme. Net savo priešų Mindaugas buvo vadinamas išmintinguoju.

PDF 28

L I E T U V O S I S T O R I J A 28 1219 m. Lietuvoje vyriausiojo kunigaikščio dar nėra, bet 1245–1246 m. vokiečių kronikininkas Mindaugą pavadina „aukščiausiuoju karaliumi“. Vadinasi, Lietuva jau suvienyta. Kada tai įvyko? 1235 m. rusų metraščiai mini „Mindaugo Lietuvą“. Gal tai rodytų, kad Mindaugas jau yra pajun- gęs savo valdžiai kitus kunigaikščius? Tačiau jei yra Mindaugo Lietuva, tai gal būta ir, tarkim, „Živinbudo“ ar „Dausprungo“ Lietuvos? Todėl linksta- ma prie apytikrės datos – Lietuvos valstybė susikūrė apie 1240 m.

PDF 28

L I E T U V O S I S T O R I J A 28 1219 m. Lietuvoje vyriausiojo kunigaikščio dar nėra, bet 1245–1246 m. vokiečių kronikininkas Mindaugą pavadina „aukščiausiuoju karaliumi“. Vadinasi, Lietuva jau suvienyta. Kada tai įvyko? 1235 m. rusų metraščiai mini „Mindaugo Lietuvą“. Gal tai rodytų, kad Mindaugas jau yra pajun- gęs savo valdžiai kitus kunigaikščius? Tačiau jei yra Mindaugo Lietuva, tai gal būta ir, tarkim, „Živinbudo“ ar „Dausprungo“ Lietuvos? Todėl linksta- ma prie apytikrės datos – Lietuvos valstybė susikūrė apie 1240 m.

PDF 30

L I E T U V O S I S T O R I J A 30 tarsi užbaigia valstybės susikūrimą, nes Lietuvą pripažino to meto pasau- lis. Vien to pakaktų Mindaugą laikyti viena iš svarbiausių ir Lietuvai dau- giausia nusipelniusių asmenybių. Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvo- sios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.

PDF 67

171— 172). Tvirtinama, jog žynių luomo buvimą neigia faktai apie vyriausiuosius aukotojus—valdovus (remiamasi duomenimis apie Mindaugo, Kęstučio ir kt. dalyvavimą aukojimo apeigose).

PDF 67

171— 172). Tvirtinama, jog žynių luomo buvimą neigia faktai apie vyriausiuosius aukotojus—valdovus (remiamasi duomenimis apie Mindaugo, Kęstučio ir kt. dalyvavimą aukojimo apeigose).

PDF 11

Ypač glaudžiai lietuviai bendradarbiavo su kaimynystėje gyvenusiais jotvingiais — dalis jų žemių įėjo į Mindaugo valstybės sudėtį31. Kai kuriuose to meto šaltiniuose Prūsija ir Lietuva suprantama kaip viena visuma32, o Mindaugas vadinamas prūsų karaliumi33. Mindaugas norėjo padaryti Lietuvą bendrąja baltų valstybe, į kurią įeitų šiaurinės ir pietvakarinės baltų žemės (Livonija ir Prūsija).

PDF 11

Ypač glaudžiai lietuviai bendradarbiavo su kaimynystėje gyvenusiais jotvingiais — dalis jų žemių įėjo į Mindaugo valstybės sudėtį31. Kai kuriuose to meto šaltiniuose Prūsija ir Lietuva suprantama kaip viena visuma32, o Mindaugas vadinamas prūsų karaliumi33. Mindaugas norėjo padaryti Lietuvą bendrąja baltų valstybe, į kurią įeitų šiaurinės ir pietvakarinės baltų žemės (Livonija ir Prūsija).

PDF 16

Dėl tos giminės nesantaikos 1263 met. ir\npadėjo galvą Mindaugas. Mindaugas žuvo, bet jo darbas\nnežuvo.

PDF 16

Dėl tos giminės nesantaikos 1263 met. ir\npadėjo galvą Mindaugas. Mindaugas žuvo, bet jo darbas\nnežuvo.

PDF 55-56

Galbūt šis terminas buvo žinomas ir kitose prūsų, jotvingių bei Pirma — Kulmo190 ir lietuvių žemėse, tai rodytų, galimas daiktas, 1259 m. Mindaugo dokumentas, kuriame išvardijama Dainavos, arba Jotvingijos, terrulae, tarp jų Cresmen (PUB, 1, 1, Nr. 79, p. 70), atitinkančią D. territorium [...] Crasimam (D. III, 209).

PDF 55-56

Galbūt šis terminas buvo žinomas ir kitose prūsų, jotvingių bei Pirma — Kulmo190 ir lietuvių žemėse, tai rodytų, galimas daiktas, 1259 m. Mindaugo dokumentas, kuriame išvardijama Dainavos, arba Jotvingijos, terrulae, tarp jų Cresmen (PUB, 1, 1, Nr. 79, p. 70), atitinkančią D. territorium [...] Crasimam (D. III, 209).

PDF 104

Ka­\ndangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis\nbuvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra­\nrasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg­\nliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy­\ndami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že­\nmaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne­\nnorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją,\nsukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo­\nčių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke-\nlerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo­\nčiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie\nkerštą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Tuo žygiu atgavęs Že­\nmaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne­\nnorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, \nsukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo­\nčių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke- \nlerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo­\nčiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie \nkerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikš­\nčionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv.

PDF 106

Neliko saugi nuo karo tuo metu nė Livonija: ją nuo­ latos siaubė Mindaugo karvedžiai, ten vyko kovos prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, tačiau kokia norėdamas turėti laisvesnes rankas, atnaujino santarvę su rusais, ir tuo būdu tapo užmegzta rusų ir lietuvių vo kunigaikščio vaikaitis, palydėjo Mindaugą į žygį Mazovijos žemėn. Mindaugas, susilaukęs paramos iš rusų, slaptai ir netikėtai didžiulių miškų takais įsibro­ vė Mazovijon: jis užklupo kunigaikštį Zemovitą bei jo sūnų Konradą, Jazdovo dvare nerūpestingai vasa­ ros karštymetyje gyvenančius su visa palyda. Metus burtus, Zemovitas pakliuvo Švarnui į nelaisvę, o Kon­ radas — Mindaugui; pastarasis buvo draugiškai lietu­ vio priimtas, o jo žmonėms sumokėjus išpirką, sugrą­ žintas į tėvo valdas, vargšas Zemovitas tuo tarpu žu­ vo ruso netrukus žiauriai nukankintas.

PDF 107

Vargu ar prislėgti krikščionys būtų kada lengviau atsikvėpę, jeigu be­ kylančios stabmeldžių galios nebūtų palaužusi vidaus nesantarvė. Tuo laiku mirė Mindaugui žmona; šeimy­ nos moterų sutvarkyti ir mirusiai šermenų iškelti į rū­ mus atvyko pakviesta Daumanto, Nalšios kunigaikš­ čio, žmona, karalienės sesuo. Karalius, turėdamas begė­ diškų ketinimų, sulaužė įsta­ tymą jėga pamynęs moters dorą, jis pasilaikė ją už žmoną.

PDF 518

II. Abejotinos istorijos periodas, t. y. nuo nuolatinių Lietuvos žy­ gių į rusų kraštus (Pskovą ir Naugardą) iki 1240 metų, t. y. Min­ daugo valdymo. III. Aiškesnė istorija — nuo Mindaugo (1240) iki 1386 metų.

PDF 13

Taigi Lietaukos upelis, dešinysis Neries intakas, tekėjo Lietuvos žemės link, ir nebūtinai pačioje Lietuvoje. Tokiu atveju upelis pavadinimą turėjo gauti nuo žemės vardo, o ne atvirkščiai. Šie argumentai nuginčija paplitusią versiją, bet nepaaiškina, iš kur kilęs Lietuvos vardas. Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie- tuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.

PDF 13

Taigi Lietaukos upelis, dešinysis Neries intakas, tekėjo Lietuvos žemės link, ir nebūtinai pačioje Lietuvoje. Tokiu atveju upelis pavadinimą turėjo gauti nuo žemės vardo, o ne atvirkščiai. Šie argumentai nuginčija paplitusią versiją, bet nepaaiškina, iš kur kilęs Lietuvos vardas. Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie- tuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.

PDF 176

To, galų gale, jie ir buvo mokomi. O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė. Kauno sporto halėje 1939 m.

PDF 51

Buvo šitaip. Jis kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo brolius ir savo giminaičius, o kitus išvarė iš krašto, ir ėmė pats vienas kunigaikščiauti vi­ soje Lietuvos žemėje, ir ėmė labai didžiuotis, girtis di­ džia šlove bei didybe, ir nepakentė nė vieno, kuris būtų galėjęs jam paprieštarauti. Turėjo jis sūnų Vaišvilką ir dukterį.

PDF 21

Tuo vardu po mirties pravoslavų bažnyčia jį pa­ skelbė šventuoju. Dėl nevienodo Mindaugo sūnaus Vaišelgos, pravoslavų vienuolio, vardo pasidarė du veikiantieji asmenys. Tuo taip pat nereikia stebėtis.

PDF 138

Nuo to laiko imta vaizduoti didžiojo ku­ nigaikščio antspaude ne kentaurą, bet ginkluotą rai­ telį, kuris, iškėlęs kalaviją, vejasi priešą, šiaip žmonių vadinamą Vyčiu, nors kai kas sako, jog tą herbą ėmęs vartoti karalius Mindaugas, L ie tu v o s d id žio jo ku - kuris ir pridėjęs skyde du n ig a ik ščio h erb a s kryžius, pažyminčius, jog bu­ vęs priimtas krikščionių tikė­ jimas. Skirstant dalimis tėvoniją, Narimantui atiteko Alšėnų pusė į rytus nuo Vilniaus, kuri driekiasi dau­ gelį mylių ligi Korablio upės; ši žemė vėliau gavo Al­ šėnų kunigaikštystės vardą, o Narimantas davė pra­ džią Alšėnų kunigaikščiams, kurie išmirė praėjusiame amžiuje su Povilu, Vilniaus vyskupu. Giedriui buvo duotos plačios valdos šiaurės pusėje: jis davė pradžią kilniausiajai kunigaikščių Giedraičių šeimai, kuri mū­ sų laikais prarado, kaip matome, dėl įpėdinių gausybės senąją galią bei kunigaikščių titulą ir nusmuko ligi paprastų bajorų.

PDF 213

Šiojo sūnus Liu­ tauras, jūrų karžygys, 1262 metais atstatė senovinę Ariogalą. Tragiškai žuvus Lietuvos ir Rusios kunigaikščiui Mindaugui, jo žudikai kunigaikščiai - Užgirio (Transilvaticus) Dauman­ tas, Žemaičių Treniota ir Polocko Tautvilą, besidalydami lo­ bius, likusius po to turtingo kunigaikščio, kadangi nužudė ir du jo sūnus, susikivirčijo, ir per tą ginčą Tautvilą nužudė Tre­ niota. Tačiau šis, bijodamas polockiečių ir Tautvilos sūnaus keršto, visus Polocko bajorus sukišo į kalėjimą, išskyrus kaž­ kokį Prokopą, Polocko kunigaikščio patikėtinį, išdaviką.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

Rygiečiai jį priėmė su didžiausia iškilme, ir jis buvo pakrikštytas. 54 ## Puslapis 50 Mindaugas, patyręs, jog riteriai, ir vyskupas, ir vi­ sa Rygos kariauna nori jam |Tautvilai| padėti, pabūgo ir slapta nusiuntė pas Rygos magistrą Andrių 1 5 [pasiun­ tinius] ir davė jam daug dovanų, ir tuomi jam įsiteikė. Mat, pasiuntė jam daug aukso ir sidabro bei gražių sidabrinių ir auksinių indų ir daug žirgų.

PDF 105

Pirmiausia, joms priklauso užuomina apie kara­ liaus Mindaugo grįžimą prie pagonybės dėl kryžiuočių Or­ dino kaltės. Kaipgi Gediminas, sėdėdamas soste po 50 metų nuo ano viešpatavimo, nebūtų žinojęs savo pirmtako atsi­ metimo priežasčių? O žinodamas ar nebūtų verčiau jų nu­ tylėjęs?

PDF 59

Tasai Dovilas ar Dovydas turėjo būti pir­ masis Vilniaus kunigaikštis, Vido, praminto Vilku, ir Er- deno tėvas. Maukoldas buvo Mindaugo, arba Mendogo, tė­ vas3. Didžiųjų bei dalinių kunigaikščių Riuriko ainių, kilmės a PyccKaH AeToriHCb cb BocKpe- Tepöyprb 1793.

PDF 40

Vilnius, Gedimino dėka nuo mažos gyvenvie­\ntės iškilęs iki miesto lygmens, buvo išrinktas visos Lietuvos\nkaralystės sostine. Valstybėje nusistovėjus leninio valdymo\nprincipams, Gedimino veiklumo ir didžių jo politinių sie­\nkių dėka pagaliau buvo įgyvendintos Mindaugo pastangos;\nVilnius savo kilimo pradžioje turėjo laikytis tokios pačios\ntvarkos, kokia buvo ir kitur.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas\nprašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta\nbūtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­\nro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu-\nsios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­\nmo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos\narkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­\nriai nužudyti.

PDF 101

Jau seniai esame girdėję, kad visi krikščionių tikėjimo iš­ pažinėjai turi paklusti tavo valiai bei tėviškai [globai] ir kad pats katalikų tikėjimas yra tvarkomas Romos bažnyčios rū­ pesčiu. Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiš­ kiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa sa­ vo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl bro­ lių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo at­ krito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame pri­ versti pasilikti savo senolių klaidoje. Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su­ daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki­ vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa­ vo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po­ no Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų.

PDF 61

GEDIMINAS ' MAUKOLDAS, kartu su broliu Lietuvos kunigaikštis MINDAUGAS, Lietuvos kunigaikštis 1240 m., Erdeno nužudytas 1263 m. ar 1265 m.

PDF 457

II. Abejotinos istorijos periodas, tai yra nuo nuolatinių Lie­ tuvos žygių i rusų kraštus (Pskovą ir Naugardą) iki 1240 metų, tai yra Mindaugo valdymo. III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų.

PDF 59

Tasai Dovilas ar Dovydas turėjo būti pir­ masis Vilniaus kunigaikštis, Vido, praminto Vilku, ir Er- deno tėvas. Maukoldas buvo Mindaugo, arba Mendogo, tė­ vas3. Didžiųjų bei dalinių kunigaikščių Riuriko ainių, kilmės a PyccKaH AeToriHCb cb BocKpe- Tepöyprb 1793.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas\nprašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta\nbūtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­\nro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu-\nsios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­\nmo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos\narkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­\nriai nužudyti.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas\nprašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta\nbūtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­\nro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu-\nsios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­\nmo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos\narkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­\nriai nužudyti.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie­ nos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen­ tras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš­ rinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau­ dojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele­ to amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški­ nimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė­ ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge­ dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, ta­ čiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sos­ tinės, istoriją.

PDF 29

1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti- jos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka- rūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo dienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir- mas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius. Mindaugo vainikavimas Mindaugo karūnacija.

PDF 31

Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min-\ndaugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos \nšalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo-\nvas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu. \nNalšios kunigaikštis Daumantas (iš kurio Mindaugas paveržė žmoną), \nveikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m.

PDF 30

L I E T U V O S I S T O R I J A 30 tarsi užbaigia valstybės susikūrimą, nes Lietuvą pripažino to meto pasau- lis. Vien to pakaktų Mindaugą laikyti viena iš svarbiausių ir Lietuvai dau- giausia nusipelniusių asmenybių. Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvo- sios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.

PDF 30

L I E T U V O S I S T O R I J A 30 tarsi užbaigia valstybės susikūrimą, nes Lietuvą pripažino to meto pasau- lis. Vien to pakaktų Mindaugą laikyti viena iš svarbiausių ir Lietuvai dau- giausia nusipelniusių asmenybių. Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvo- sios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.

PDF 27

Lietuva \nliko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis \nir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar \ngyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo \nlaikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir \niki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, \nkiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas \nGedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir \nišpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę.

PDF 20

1260 m. kilus didžiajam prūsų sukilimui, Lietuva\nsiuntė prūsams savo kariuomenę į pagalbą, tačiau, žuvus Lietuvos\nkaraliui Mindaugui, pagalba nutrūko, o Vakarų Europos parama\nOrdinui labai sustiprėjo. 1274 m.

PDF 107

Vargu ar prislėgti krikščionys būtų kada lengviau atsikvėpę, jeigu be­ kylančios stabmeldžių galios nebūtų palaužusi vidaus nesantarvė. Tuo laiku mirė Mindaugui žmona; šeimy­ nos moterų sutvarkyti ir mirusiai šermenų iškelti į rū­ mus atvyko pakviesta Daumanto, Nalšios kunigaikš­ čio, žmona, karalienės sesuo. Karalius, turėdamas begė­ diškų ketinimų, sulaužė įsta­ tymą jėga pamynęs moters dorą, jis pasilaikė ją už žmoną.

PDF 106

Neliko saugi nuo karo tuo metu nė Livonija: ją nuo­ latos siaubė Mindaugo karvedžiai, ten vyko kovos prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, tačiau kokia norėdamas turėti laisvesnes rankas, atnaujino santarvę su rusais, ir tuo būdu tapo užmegzta rusų ir lietuvių vo kunigaikščio vaikaitis, palydėjo Mindaugą į žygį Mazovijos žemėn. Mindaugas, susilaukęs paramos iš rusų, slaptai ir netikėtai didžiulių miškų takais įsibro­ vė Mazovijon: jis užklupo kunigaikštį Zemovitą bei jo sūnų Konradą, Jazdovo dvare nerūpestingai vasa­ ros karštymetyje gyvenančius su visa palyda. Metus burtus, Zemovitas pakliuvo Švarnui į nelaisvę, o Kon­ radas — Mindaugui; pastarasis buvo draugiškai lietu­ vio priimtas, o jo žmonėms sumokėjus išpirką, sugrą­ žintas į tėvo valdas, vargšas Zemovitas tuo tarpu žu­ vo ruso netrukus žiauriai nukankintas.

PDF 382

Turime neabejotiną pėd­\nsaką, kad didieji kunigaikščiai nuo senų laikų skelbdavo \nediktus, turėjusius įstatymų galią, jeigu tik iškildavo tam \nkokia būtinybė. Taip Mindaugas 1257 metais išleido ediktą, \nkuriuo riterių luomo lietuvaičiams buvo suteikiama teisė \ndaryti įrašus testamente Livonijos provincijos kryžiuočių \nriterių naudai3.