Mindaugas valdė Peluziją ir Rusios žemes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 111
Mindaugas valdė Peluziją ir Rusios \nžemes.
Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
valdovas, XIII a.
53 teiginiai68 įrašai15 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 53 teiginiai ir visi 68 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą51–66 iš 66 rodomų įrašų
Mindaugas valdė Peluziją ir Rusios žemes.
PDF 111
Mindaugas valdė Peluziją ir Rusios \nžemes.
Teodoras Narbutas rašo, kad 1263 m. rudenį karalius Mindaugas medžiojo Žemgalos ir Lietuvos giriose, o rugsėjo 12 d. sąmokslininkai jį ir du jo sūnus nužudė.
PDF 200
1263 metų rudenį karalius Mindaugas buvo savo kara\nlystės šiaurinėje dalyje, kur tikriausiai su nedideliu bū\nriu dvariškių leido laiką medžiodamas Zemgalos ir Lie\ntuvos giriose, nusidriekusiose Dauguvos link. Sąmoksli\nninkai, nutaikę progą, Treniotos ir Daumanto vedami, rug\nsėjo 12 dieną užpuolė miegančio karaliaus palapinę ir \nklastingai nužudė jį kartu su dviem sūnumis.
Teodoras Narbutas Mindaugą vaizduoja kaip krikštą priėmusį ir apaštališkąja galia karaliumi apvainikuotą Lietuvos valdovą, kuris dėl vieno iš brolių išdavystės buvo žiauriai nužudytas.
PDF 528
Lietuvos žemę, kuri \ndėl minėto Sosto įtakos tapo karalyste, valdant ją švie\nsaus atminimo Mindaugui, kuris, priėmęs krikšto Sakra\nmentą, apaštališkąja galia buvo apvainikuotas karaliumi, \ngaliausiai dėl kažkurio iš brolių išdavystės žiauriai nu\nžudytas,— priešams iš rankų tau padedant pavyktų iš\nplėšti, Viešpačiui padedant, ten Karalystės sostą, kaip \nanksčiau, laisvai pajėgtumei įkurti
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 16-17
Valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikš-\ntija – buvo sukurta XIII a. viduryje, jos pirmasis valdovas Mindaugas net\n\nĮvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S\n17\nsuspėjo krikštytis, o 1253 m.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
Lietuva \nliko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis \nir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar \ngyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo \nlaikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir \niki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, \nkiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas \nGedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir \nišpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 16
Gelbėdamasis Mindaugas buvo priverstas taikintis su pavojingiausiu priešu — Livonijos Ordinu, o tas statė vieną sąlygą — priimti katalikų tikėjimą. Ir 1250 met. Mindaugas apsikrikštijo; apkrikštijo ir daug savo didikų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 518
II. Abejotinos istorijos periodas, t. y. nuo nuolatinių Lietuvos žy gių į rusų kraštus (Pskovą ir Naugardą) iki 1240 metų, t. y. Min daugo valdymo. III. Aiškesnė istorija — nuo Mindaugo (1240) iki 1386 metų.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
O naujausiajai Viduramžių Europai, taip pat ir Lietuvai teisė sa- varankiškai krikštytis nepripažįstama: Europoje jau vyko kryžiaus karai. Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min- daugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos šalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo- vas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 29
Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam tapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai- čiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną ir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diploma- tija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą. Per jį 1251 m. pavasarį (ar vasaros pradžioje) Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o sau – karaliaus karūną.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 16-17
Valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikš-\ntija – buvo sukurta XIII a. viduryje, jos pirmasis valdovas Mindaugas net\n\nĮvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S\n17\nsuspėjo krikštytis, o 1253 m.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 40
Vilnius, Gedimino dėka nuo mažos gyvenvie\ntės iškilęs iki miesto lygmens, buvo išrinktas visos Lietuvos\nkaralystės sostine. Valstybėje nusistovėjus leninio valdymo\nprincipams, Gedimino veiklumo ir didžių jo politinių sie\nkių dėka pagaliau buvo įgyvendintos Mindaugo pastangos;\nVilnius savo kilimo pradžioje turėjo laikytis tokios pačios\ntvarkos, kokia buvo ir kitur.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 176
To, galų gale, jie ir buvo mokomi. O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė. Kauno sporto halėje 1939 m.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 51
Buvo šitaip. Jis kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo brolius ir savo giminaičius, o kitus išvarė iš krašto, ir ėmė pats vienas kunigaikščiauti vi soje Lietuvos žemėje, ir ėmė labai didžiuotis, girtis di džia šlove bei didybe, ir nepakentė nė vieno, kuris būtų galėjęs jam paprieštarauti. Turėjo jis sūnų Vaišvilką ir dukterį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą. Mat prūsai, išsirinkę vadus, atsimetė nuo krikš čionybės ir sutartu laiku, prieš pat šv. Motiejaus die ną, visame krašte išgriovė bažnyčias, o kunigus, ku- nių valdovai nutarė sutelkti visas savo jėgas ir atremti laukinių siautėjimą. Į pagalbą buvo sutraukta galybė kariuomenės iš Vokietijos: puikiai ginkluotų karių, patyrusių kariauti vadų; rodėsi, jog nieko netrūksta Prūsijos ir Žemaitijos žemdirbiams išžudyti. Per No- tangos kraštą įžengę į priešų žemę, jie, ketindami per kelti karo židinį į šalies gilumą, Prūsijos centre parin P rūsai išsiža d a k r i k ščio n ių tik ė jim o ir a tsim e ta n u o k r y žiu o čių riuos beįmanė pagauti, žiau riai nukankino; jie nepaliko neišniekinę nė vienos krikš čionių šventenybės, kurią tik valiojo pasiekti jų stai gus įsiūtis.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Todėl šiandien ši data yra tokia pat valstybės šventė kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę. Atrodo, vien to pakaktų Mindaugą laikyti viena iš svarbiausių ir Lietuvai daugiausia nusipelniusių asmenybių.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Stačiatikiškos kultūros vaidmuo valstybės branduoliui prasidėjo jau nuo Mindaugo laikų. Mindaugo karūnacijos liudytojas teigia, kad lietuviai nuo kūdikystės pažįsta krikš- čionybę, nes juos auklėja auklės krikščionės. Mindaugo sūnus Vaišelga, kaip minėta, tapo karštai įtikėjusiu stačiatikių vienuoliu.