Dusburgietis teigia, kad apie Junigedos ir Pieštvės papilių sudeginimą 298 metais Tuo metu, kai Prūsijos brolių kariuomenė dar tebebuvo Livonijos žemėse, brolis Kunonas, Brandenburgo komtūras, užpuolė su didele kariuomene Junigedos bei Pieštvės pilis ir iki pamatų sudegino jų. Dusburgietis teigia, kad apie Notangos žemės nuniokojimą ir 250 krikščionių mirtį 1299 metais Šio magistro laikais šeši šimtai Lietuvos vyrų patraukė link Notangos; iš anksto įspėtas apie šią kariuomenę, brolis Kunonas, Brandenburgo komtūras, subūrė savo valdinius ir keletą dienų jos.
Apie Junigedos ir Pieštvės papilių sudeginimą 298 metais\n\n Tuo metu, kai Prūsijos brolių kariuomenė dar tebebuvo Livonijos žemėse, brolis\nKunonas, Brandenburgo komtūras, užpuolė su didele kariuomene Junigedos bei Pieštvės\npilis ir iki pamatų sudegino jų papilius; kada jis traukė atgal, prie jo prisijungė laivu\natplaukęs vienas Ragainės brolis su būreliu ginklanešių, kurie, stoję į kovą su pilėnais,\nprivertė visą brolių kariuomenę sugrįžti į mūšį ir pradėti kovą, kurioje žuvo vienas narsus\nlietuvis, o abi šalys neteko daug karių sunkiai sužeistaisiais.\n\n\n\n\n 272 (265).
Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.
Kai\nNemune vyko šios laivų grumtynės, šeši šimtai raite\nlių įsiveržė į Prūsiją ir, nuniokoję pražygiuojamus kai\nmus, įvarė baimės aplinkinėms žemėms, nes kaimiečiai\nnežinojo, kuria kryptimi ir kokiomis jėgomis priešas\npuls. Kunonas, gavęs žinią apie priešą, spėjo, jog šie\nbraunasi į Notangą (mat ši buvo arčiausiai); tada sku\nbiai patraukė su būriu į šalį ir, parinkęs gerą vietą\npasaloms, pradėjo laukti jų pasirodant. Be abejonės,\nlietuviai būtų buvę sumušti, jeigu, neatsargiai veikda\nmi, būtų patekę į šias pasalas, tačiau, laiku sužinoję\nper žvalgus apie klastą, tol tūnojo nesirodydami miš\nkų tankmėse, kol Kunonas, pamanęs, jog jie jau bus\npasitraukę ir aplink visur saugu, paleido kariuomenę.
Kunonas (Brandenburgo komtūras) tarė: „Tikrai nebuvome sulygę, kad jis keliausiąs pirmiau, o aš — paskiau, anaiptol, abu drauge turėjome keliauti ten, kur amžinos linksmybės“.
Apie Junigedos ir Pieštvės papilių sudeginimą 298 metais\n\n Tuo metu, kai Prūsijos brolių kariuomenė dar tebebuvo Livonijos žemėse, brolis\nKunonas, Brandenburgo komtūras, užpuolė su didele kariuomene Junigedos bei Pieštvės\npilis ir iki pamatų sudegino jų papilius; kada jis traukė atgal, prie jo prisijungė laivu\natplaukęs vienas Ragainės brolis su būreliu ginklanešių, kurie, stoję į kovą su pilėnais,\nprivertė visą brolių kariuomenę sugrįžti į mūšį ir pradėti kovą, kurioje žuvo vienas narsus\nlietuvis, o abi šalys neteko daug karių sunkiai sužeistaisiais.\n\n\n\n\n 272 (265).
Kunonas (Brandenburgo komtūras) garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės.
Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.