Brolis Kunonas, Brandenburgo komtūras, su didele kariuomene užpuolė Junigedos ir Pieštvės pilis ir sudegino jų papilius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 194
Apie Junigedos ir Pieštvės papilių sudeginimą 298 metais\n\n Tuo metu, kai Prūsijos brolių kariuomenė dar tebebuvo Livonijos žemėse, brolis\nKunonas, Brandenburgo komtūras, užpuolė su didele kariuomene Junigedos bei Pieštvės\npilis ir iki pamatų sudegino jų papilius; kada jis traukė atgal, prie jo prisijungė laivu\natplaukęs vienas Ragainės brolis su būreliu ginklanešių, kurie, stoję į kovą su pilėnais,\nprivertė visą brolių kariuomenę sugrįžti į mūšį ir pradėti kovą, kurioje žuvo vienas narsus\nlietuvis, o abi šalys neteko daug karių sunkiai sužeistaisiais.\n\n\n\n\n 272 (265).
Kunonas, Brandenburgo komtūras, iš anksto įspėtas apie 600 Lietuvos vyrų žygį į Notangą, subūrė valdinius ir kelias dienas jų laukė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 194
Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.
Kunonas, gavęs žinią apie priešą, patraukė su būriu į Notangą ir parinkęs vietą pasalai laukė lietuvių pasirodant.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 177
Kai\nNemune vyko šios laivų grumtynės, šeši šimtai raite\nlių įsiveržė į Prūsiją ir, nuniokoję pražygiuojamus kai\nmus, įvarė baimės aplinkinėms žemėms, nes kaimiečiai\nnežinojo, kuria kryptimi ir kokiomis jėgomis priešas\npuls. Kunonas, gavęs žinią apie priešą, spėjo, jog šie\nbraunasi į Notangą (mat ši buvo arčiausiai); tada sku\nbiai patraukė su būriu į šalį ir, parinkęs gerą vietą\npasaloms, pradėjo laukti jų pasirodant. Be abejonės,\nlietuviai būtų buvę sumušti, jeigu, neatsargiai veikda\nmi, būtų patekę į šias pasalas, tačiau, laiku sužinoję\nper žvalgus apie klastą, tol tūnojo nesirodydami miš\nkų tankmėse, kol Kunonas, pamanęs, jog jie jau bus\npasitraukę ir aplink visur saugu, paleido kariuomenę.
Kunonas (Brandenburgo komtūras) tarė: „Tikrai nebuvome sulygę, kad jis keliausiąs pirmiau, o aš — paskiau, anaiptol, abu drauge turėjome keliauti ten, kur amžinos linksmybės“.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 194
Apie Junigedos ir Pieštvės papilių sudeginimą 298 metais\n\n Tuo metu, kai Prūsijos brolių kariuomenė dar tebebuvo Livonijos žemėse, brolis\nKunonas, Brandenburgo komtūras, užpuolė su didele kariuomene Junigedos bei Pieštvės\npilis ir iki pamatų sudegino jų papilius; kada jis traukė atgal, prie jo prisijungė laivu\natplaukęs vienas Ragainės brolis su būreliu ginklanešių, kurie, stoję į kovą su pilėnais,\nprivertė visą brolių kariuomenę sugrįžti į mūšį ir pradėti kovą, kurioje žuvo vienas narsus\nlietuvis, o abi šalys neteko daug karių sunkiai sužeistaisiais.\n\n\n\n\n 272 (265).
Kunonas (Brandenburgo komtūras) garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 194
Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
30 išvengusių mirties lietuvių greitai nukūrė link savo kariuomenės ir jai pranešė, ką jiems padarė broliai; juos pagavo tokia baimė ir apėmė toks siaubas, kad, kitų nelaukdami, pabėgo kur akys veda, kur kojos neša ir prarado galybę žmonių bei arklių, kurių daug prigėrė Narevo upėje dėl baisios kamšaties. 278 (271). Apie nuostabų įvykį Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Heinemanas ir brolis Fridrichas, kuriuodu vienas kitą taip mylėjo, kad vienas be kito nenorėjo ne tik gyventi, bet ir mirti. Ilgainiui brolis Heinemanas užsikrėtė raupsais, o netrukus brolis Fridrichas nukrito nuo žirgo ir užsimušė. Kai kitą dieną pranešė broliui Heinemanui apie šio mirtį, jis tarė: „Tikrai nebuvome sulygę, kad jis keliausiąs pirmiau, o aš — paskiau, anaiptol, abu drauge turėjome keliauti ten, kur amžinos linksmybės“.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kunonas, gavęs žinią apie priešą, spėjo, jog šie braunasi į Notangą (mat ši buvo arčiausiai); tada sku biai patraukė su būriu į šalį ir, parinkęs gerą vietą pasaloms, pradėjo laukti jų pasirodant. Be abejonės, lietuviai būtų buvę sumušti, jeigu, neatsargiai veikda mi, būtų patekę į šias pasalas, tačiau, laiku sužinoję per žvalgus apie klastą, tol tūnojo nesirodydami miš kų tankmėse, kol Kunonas, pamanęs, jog jie jau bus pasitraukę ir aplink visur saugu, paleido kariuomenę. Tik tada lietuviai, išėję iš slėpynių, saugiai pasklido po laukus ir pradėjo visą kraštą baisiai niokoti. Jie išžudė daugybę žmonių, prisiplėšė visokio grobio, bet tik du šimtus dvidešimt žmonių išsivedė į vergovę. Ir kitais metais lietuviai ne kartą žygiavo į Livoniją ir Prūsiją; be paliovos puldinėjant lengvai ginkluotomis jėgomis, šių dviejų kraštų riteriai veikiau buvo erzi nami nei naikinami.