Narbutas rašo, kad Hartknochas lietuvių Žemininką ir prūsų Kurchų argumentuotai laikė tuo pačiu žemės dievu. Pasak Narbuto cituojamo Hartknocho, kryžiuočiai užėmė šventąją vietą Dybove ir ten įkūrė Senąją Torunę. Hartknochas pateikė duomenų apie Insterburgo valsčiaus šventąją pušį Romutą arba Ruombotą, kurią 1664 metais suskaldė žaibas.
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) arba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietuvių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais.
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padėtas ne visai tiksliai. O antrajame Naujosios Prūsijos, jau val- 6 Žinoma, kad slavai šventyklas vadino gontinomis (Gontyny) arba kontinomis (Kontyny).
Šventyklos aptvaro viduje buvo šventas ąžuolas ir Perkūno, Pokliaus ir Atrimpo stabai, - anot Enėjo Silvijaus liudijimo. Ten, kur stovėjo Senoji Torunė, kaip spėja Hartknochas, taip pat buvusi šventykla. Upės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot to paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.
Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiškumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminėjimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios painiavos.