Narbutas rašo, kad Hartknochas lietuvių Žemininką ir prūsų Kurchų argumentuotai laikė tuo pačiu žemės dievu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 109
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) arba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietuvių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais.
Pasak Narbuto cituojamo Hartknocho, kryžiuočiai užėmė šventąją vietą Dybove ir ten įkūrė Senąją Torunę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas pateikė duomenų apie Insterburgo valsčiaus šventąją pušį Romutą arba Ruombotą, kurią 1664 metais suskaldė žaibas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas pagal senus duomenis šventąjį mišką lokalizavo prie Žemaitijos sienos, dviejų upių santakoje netoli Rusnės įlankos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 265
Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padėtas ne visai tiksliai. O antrajame Naujosios Prūsijos, jau val- 6 Žinoma, kad slavai šventyklas vadino gontinomis (Gontyny) arba kontinomis (Kontyny).
Pasak Narbuto, Hartknochas spėjo, kad Senosios Torunės vietoje taip pat buvo šventykla.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 268
Šventyklos aptvaro viduje buvo šventas ąžuolas ir Perkūno, Pokliaus ir Atrimpo stabai, - anot Enėjo Silvijaus liudijimo. Ten, kur stovėjo Senoji Torunė, kaip spėja Hartknochas, taip pat buvusi šventykla. Upės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot to paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.
Narbutas teigė, kad Hartknochas savo Prūsijos istorijoje kruopščiai surinko kronikose išlikusius raštiškus paminėjimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 278
Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiškumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminėjimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios painiavos.
Pasak Hartknocho, senovės prūsų žodis Sigos reiškė tvarką arba vienuoliją, todėl signotai buvo laikomi vienuoliais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 296
Atnašaudami aukas, jie užsidėdavo ant galvos vainiką ir susijuosdavo balta drobine skara. Signotai (Sigonottaį Tai buvo vienuoliai, vienuolijų nariai, kadangi žodis Sigos senovės prūsų kalba, pasak Hartknocho, turėjo reikšti tvarką arba vienuoliją. Tie žyniai buvo išskirtinai dievo Atrimpo arba Gardaičio tarnai, todėl jų būdavo pajūrio srityse.
Narbutas rašo, kad Hartknochas signotus aiškino kaip bendruomenėje su tam tikromis teisėmis gyvenusius dvasininkus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 296
Iš šventojo Adalberto biografijos, kurią parašė Kozmas Prahietis, aiškėja, kad dabartinio Fišhauzeno miesto apylinkėse, jūros pakrantėje, prūsams užpuolus tą apaštalą, tos minios vadas buvo stabmeldžių žynys Siggo, kuris buvo pats pirmasis žudikas. Hartknochas po ilgo nereikšmingo svarstymo šia tema pataiko į ankstesnių kronikininkų mintį, tai yra kad tai buvo dvasininkai, gyvenę bendruomenėje su tam tikromis teisėmis. Tuos teiginius patvirtina kitų senovės istorikų tyrimai.
Narbutas nurodė, kad Hartknochas abejojo, ar prūsai mokėjo daryti alų iki kryžiuočių atsikraustymo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 309
Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami religines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho tyrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo daryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams. Paneigimui pakanka pasakyti, kad B lefo tikrai nepažino, bet savo alų darė labai senu papročiu4.
Narbutas kritikavo Hartknochą, kad šis prūsų laiko skaičiavimą naktimis kildino iš spėjimų apie gotų mėgdžiojimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 322
V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyzdžiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dainoje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2.
Narbutas kaltino Škicą, Henenbergerį, Hartknochą ir Kojalavičių apšmeižus senovės lietuvius dėl elgesio su ligoniais ir mirštančiaisiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Narbutas nurodė, kad pasakojimą apie ypatingą vėliavos užrašą iš Grunau perėmė Henenbergeris ir Hartknochas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Ant tos vėliavos buvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI lentelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno- 6 Hartknoch.
Kad nuramintume žmoniškumo gynėjus, turime Įrodymui Hartknochas pateikia: Litterae Gregorii Papae IX // Apud Odoricum Raynaldum. Annales ecclesiasticae.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Kad nuramintume žmoniškumo gynėjus, turime 16 Įrodymui Hartknochas pateikia: Litterae Gregorii Papae IX // Apud Odoricum Raynaldum. Annales ecclesiasticae. - Ad annum 1232. - Nr. 7.
Kristoforas Hartknochas buvo ypatingos apeigos užbėgti už akių aiškiam nusikaltimui ir atskleisti slaptam.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 349
Kartais, tikriausiai kaip apgavikiškus monus, žmonėms rodydavo baisias gyvates, slibinus, pabaisas, baidykles ir panašias baisybes. Išgirdę griaudžiant, seni prūsai sakydavo: „Dievų karalius kalbasi su vyriausiuoju žyniu“5. Buvo ypatingos apeigos užbėgti už akių aiškiam nusikaltimui ir atskleisti slaptam.
Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 109
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) arba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietuvių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais.
Kristoforas Hartknochas prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadinasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 238
Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadinasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.