Narbutas rašo, kad Hartknochas lietuvių Žemininką ir prūsų Kurchų argumentuotai laikė tuo pačiu žemės dievu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 109
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Cur- chus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hart- knochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) ar ba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietu vių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oro- mazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais.
Pasak Narbuto cituojamo Hartknocho, kryžiuočiai užėmė šventąją vietą Dybove ir ten įkūrė Senąją Torunę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas pateikė duomenų apie Insterburgo valsčiaus šventąją pušį Romutą arba Ruombotą, kurią 1664 metais suskaldė žaibas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas pagal senus duomenis šventąjį mišką lokalizavo prie Žemaitijos sienos, dviejų upių santakoje netoli Rusnės įlankos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 265
Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prū sijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bys- leidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padė tas ne visai tiksliai. O antrajame Naujosios Prūsijos, jau val- 6 Žinoma, kad slavai šventyklas vadino gontinomis (Gontyny) ar ba kontinomis (Kontyny).
Pasak Narbuto, Hartknochas spėjo, kad Senosios Torunės vietoje taip pat buvo šventykla.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 268
Šventyklos aptvaro vi\nduje buvo šventas ąžuolas ir Perkūno, Pokliaus ir Atrimpo sta\nbai, - anot Enėjo Silvijaus liudijimo.\nTen, kur stovėjo Senoji Torunė, kaip spėja Hartknochas,\ntaip pat buvusi šventykla.\nUpės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot\nto paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.
Narbutas teigė, kad Hartknochas savo Prūsijos istorijoje kruopščiai surinko kronikose išlikusius raštiškus paminėjimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 278
Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiš kumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminė jimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios pai niavos.
Pasak Hartknocho, senovės prūsų žodis Sigos reiškė tvarką arba vienuoliją, todėl signotai buvo laikomi vienuoliais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 296
Atnašaudami aukas, jie užsidėdavo ant galvos vainiką ir\nsusijuosdavo balta drobine skara.\nSignotai (Sigonottaį\nTai buvo vienuoliai, vienuolijų nariai, kadangi žodis Sigos\nsenovės prūsų kalba, pasak Hartknocho, turėjo reikšti tvarką\narba vienuoliją. Tie žyniai buvo išskirtinai dievo Atrimpo arba\nGardaičio tarnai, todėl jų būdavo pajūrio srityse.
Narbutas rašo, kad Hartknochas signotus aiškino kaip bendruomenėje su tam tikromis teisėmis gyvenusius dvasininkus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 296
Iš šventojo\nAdalberto biografijos, kurią parašė Kozmas Prahietis, aiškė\nja, kad dabartinio Fišhauzeno miesto apylinkėse, jūros pakran\ntėje, prūsams užpuolus tą apaštalą, tos minios vadas buvo stab\nmeldžių žynys Siggo, kuris buvo pats pirmasis žudikas. Hart-\nknochas po ilgo nereikšmingo svarstymo šia tema pataiko į\nankstesnių kronikininkų mintį, tai yra kad tai buvo dvasinin\nkai, gyvenę bendruomenėje su tam tikromis teisėmis. Tuos tei\nginius patvirtina kitų senovės istorikų tyrimai.
Narbutas nurodė, kad Hartknochas abejojo, ar prūsai mokėjo daryti alų iki kryžiuočių atsikraustymo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 309
Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami re\nligines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho ty\nrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo\ndaryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams. Paneigimui pakanka\npasakyti, kad B lefo tikrai nepažino, bet savo alų darė labai\nsenu papročiu4.
Narbutas kritikavo Hartknochą, kad šis prūsų laiko skaičiavimą naktimis kildino iš spėjimų apie gotų mėgdžiojimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 322
V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyz džiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dai noje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go tus1 2.
Narbutas kaltino Škicą, Henenbergerį, Hartknochą ir Kojalavičių apšmeižus senovės lietuvius dėl elgesio su ligoniais ir mirštančiaisiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Narbutas nurodė, kad pasakojimą apie ypatingą vėliavos užrašą iš Grunau perėmė Henenbergeris ir Hartknochas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Ant tos vėliavos\nbuvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI len\ntelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno-\n6 Hartknoch.
Kad nuramintume žmoniškumo gynėjus, turime Įrodymui Hartknochas pateikia: Litterae Gregorii Papae IX // Apud Odoricum Raynaldum. Annales ecclesiasticae.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Kad nuramintume žmoniškumo gynėjus, turime\n16\nĮrodymui Hartknochas pateikia: Litterae Gregorii Papae IX\n// Apud Odoricum Raynaldum. Annales ecclesiasticae. - Ad annum\n1232. - Nr. 7.
Kristoforas Hartknochas buvo ypatingos apeigos užbėgti už akių aiškiam nusikaltimui ir atskleisti slaptam.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 349
Kartais, tik\nriausiai kaip apgavikiškus monus, žmonėms rodydavo baisias\ngyvates, slibinus, pabaisas, baidykles ir panašias baisybes. Iš\ngirdę griaudžiant, seni prūsai sakydavo: „Dievų karalius kal\nbasi su vyriausiuoju žyniu“5.\nBuvo ypatingos apeigos užbėgti už akių aiškiam nusikalti\nmui ir atskleisti slaptam.
Kristoforas Hartknochas turėjo aukurą, arba akmeni, esantį tarp Frauenburgo ir Tolkmito, ant kurio žvejai atnašaudavo jam pirmas sužvejotas žuvis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 109
Dar jis turėjo aukurą, arba akmeni, esantį tarp Frauenburgo ir Tol- kmito, ant kurio žvejai atnašaudavo jam pirmas sužvejotas žu vis. Apaštalai, apkrikštydami prūsus, daugiausia vargo, kol įvei kė prietaringą tikėjimą šia dievybe*. Latviai tą dievą, vadindami Zeemneeks, garbino visiškai ta pačia prasme kaip lietuviai.
Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 109
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Cur- chus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hart- knochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) ar ba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietu vių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oro- mazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais.
Kristoforas Hartknochas prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadinasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 238
Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadi nasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.
Kristoforas Hartknochas gimdydavo ne tik įgimtu būdu, bet galėdavo pagimdyti vaikų iš rankų, kojų, galvos ir iš kitų kūno dalių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 240
Toliau klausinėjant, pavyko išgirsti pasakojimą apie šventąją blindę. Viena moteris, besivadinanti Blinde (Blin da), turėjo ypatingą dovaną: galėjo paleisti į pasaulį aibe pali kuonių neapsakomai lengvai, be to, ji gimdydavo ne tik įgimtu būdu, bet galėdavo pagimdyti vaikų iš rankų, kojų, galvos ir iš kitų kūno dalių. Žemė, vaisingiausioj i iš motinų, ėmė pavydė ti jai tokio vaisingumo, todėl vieną kartą, kai Blindé ėjo per gramzdžią pievą, jos kojos įklimpo, ir žemė taip suspaudė pė das, kad nebegalėjo ji pajudėti iš vietos ir pavirto medžiu - blinde.
Kristoforas Hartknochas taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biarmija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir noriai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 435
Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas - šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo. Davęs žmonėms pažinti savo dorybes ir užsitarnavęs jų meile, nie kuo neįžeisdamas čiabuvių tautos, nors pats buvo rusas, jis taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biar mija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir no riai. Tai jis pirmasis rašė maldaknyges ir šventąją evangeliją biarmiškomis raidėmis; tai buvo vienas veiksmingiausių būdų sušvelninti rūsčią tautą, aistringai mylinčią savo tėvynę.