Kitokio požiūrio į Lietuvos perspektyvas laikėsi iš etninės Lietuvos kilusio Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) vadovaujama Lenkų socialistų partija. Pilsudskis – buvusios. Pilsudskis nebuvo kalbinio lenkinimo šalininkas, bet nerimtai žiūrėjo ir į lietuvių pretenzijas kurti nepriklausomą Lietuvą lietuvių istorinėje erdvėje, juolab kad daugelyje tos erdvės pakraščių (kur ir buvo jo gimtinė) lietuvių kalba buvo beprarandanti savo.
Nors 1920 m. spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos (Litwa środkowa) sudarymą. Pagal klastingą J. Pilsudskio sumanymą miestą užėmė ne Lenkijos kariuomenė, o neva nepaklususio Lenkijos valdžiai „maištininko“ L. Želigovskio vietinių Vilnijos „lietuvių ir baltarusių“ daliniai.
Susišaudymuose nuo prancūzų kulkų žuvo 16 lietuvių, nuo lietuvių – du prancūzai, tačiau garsiai protestavo visi – aršiausiai prancūzai, formaliai vokiečiai ir net britai. Lenkija laikėsi ramiai, privengdama karinės Vokietijos reakcijos – J. Pilsudskis pareiškė, kad jo politika yra iš esmės taiki ir kad jis nepuls Lietuvos, kuri yra „tėvyninė“ šalis.
Gausūs R. Dmovskio ir J. Pilsudskio šalininkai lenkai siekė išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje, todėl 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacijos notoje tvirtinta, kad Lenkija visą laiką išnaudojo Lietuvą, politinė unija XVI a. su ja privedė Lietuvą prie vidinio chaoso.
Lenkiškam ereliui sparnais kone apgobus žemyno Rytus, J. Pilsudskis motyvavo Vilniaus užėmimą vietos lenkų tautiniu apsisprendimu ir kovos su bolševikais būtinybe. Lietuvai paprašius Antantės demarkuoti liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, lenkai ignoravo 1919 m.
Bolševikų diktatūra SSRS, Benito Musolinio (Benito Mussolini) atėjimas į valdžią Italijoje, perversmai Bulgarijoje, Portugalijoje, o ypač karinis perversmas 1926 m. gegužę Lenkijoje, kurio metu į valdžią grįžo J. Pilsudskis, skatino veikti visus, nepatenkintus Seimo valdymu („seimokratija“).