Kitokio požiūrio į Lietuvos perspektyvas laikėsi iš etninės Lietuvos kilusio Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) vadovaujama Lenkų socialistų partija. Pilsudskis – buvusios. Pilsudskis nebuvo kalbinio lenkinimo šalininkas, bet nerimtai žiūrėjo ir į lietuvių pretenzijas kurti nepriklausomą Lietuvą lietuvių istorinėje erdvėje, juolab kad daugelyje tos erdvės pakraščių (kur ir buvo jo gimtinė) lietuvių kalba buvo beprarandanti savo.
Nors 1920 m. \nspalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį \nsusitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietu-\nvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Že-\nligovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos \n(Litwa środkowa) sudarymą. Pagal klastingą J. Pilsudskio sumanymą \nmiestą užėmė ne Lenkijos kariuomenė, o neva nepaklususio Lenkijos val-\ndžiai „maištininko“ L. Želigovskio vietinių Vilnijos „lietuvių ir baltaru-\nsių“ daliniai.
Pilsudskio šalininkai buvo ryžtingos kovos pirmiausia prieš Rusiją \nšalininkai, nevengę ir teroristinių veiksmų. Pats J. Pilsudskis – buvusios\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n126\ndvilypės Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo šalininkas, tą dvilypumą \ndabar įsivaizdavęs lyg ir kaip federaciją, o pačią Lietuvą tarsi padalytą į \ntris dalis – vakarinę etniškai lietuvišką, vidurinę su Vilniumi ir Gardinu, \nkaip lenkakalbę, ir rytinę su Minsku, kur būtų vietos ir baltarusių kalbai.
Susišaudymuose nuo prancūzų kulkų žuvo 16 lietuvių, nuo lietuvių – du \nprancūzai, tačiau garsiai protestavo visi – aršiausiai prancūzai, formaliai \nvokiečiai ir net britai. Lenkija laikėsi ramiai, privengdama karinės Vokie-\ntijos reakcijos – J. Pilsudskis pareiškė, kad jo politika yra iš esmės taiki ir \nkad jis nepuls Lietuvos, kuri yra „tėvyninė“ šalis.
Pilsudskio šalininkai buvo ryžtingos kovos pirmiausia prieš Rusiją \nšalininkai, nevengę ir teroristinių veiksmų. Pats J. Pilsudskis – buvusios\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n126\ndvilypės Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo šalininkas, tą dvilypumą \ndabar įsivaizdavęs lyg ir kaip federaciją, o pačią Lietuvą tarsi padalytą į \ntris dalis – vakarinę etniškai lietuvišką, vidurinę su Vilniumi ir Gardinu, \nkaip lenkakalbę, ir rytinę su Minsku, kur būtų vietos ir baltarusių kalbai.
Gausūs R. Dmovskio ir \nJ. Pilsudskio šalininkai lenkai siekė išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje, todėl \n1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacijos notoje tvirtinta, kad Lenkija visą \nlaiką išnaudojo Lietuvą, politinė unija XVI a. su ja privedė Lietuvą prie \nvidinio chaoso.
Lenkiškam ereliui sparnais kone apgobus žemyno Rytus, J. Pilsudskis \nmotyvavo Vilniaus užėmimą vietos lenkų tautiniu apsisprendimu ir ko-\nvos su bolševikais būtinybe. Lietuvai paprašius Antantės demarkuoti lini-\nją tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, lenkai ignoravo 1919 m.