Jordanas – senovės autorius ir, Teodoro Narbuto pateikimu, gotų istorikas, rašęs apie Šiaurės tautas bei jų kraštus. Jo pasakojimai Narbutui buvo svarbūs aiškinantis Baltijos regiono gyventojus ir senąją tautų geografiją. Jordanas nurodė, kad prie Vyslos žiočių gyveno vidivarai, už jų – estai, o su estais ribojosi agazirai, apibūdinami kaip karinga, žemdirbystei nesitelkusi gentis. Kitur jis minėjo estus prie jūros ir teigė, kad spaliai gyveno dabartinės Mazovijos teritorijoje. Narbutas taip pat pabrėžė Jordano aprašymų reikšmę alanų istorijai, nes, jo teigimu, Jordanas buvęs gotas, o jo senelis tarnavęs alanų karaliaus sekretoriumi. Jordano požiūrį Narbutas pasitelkė ir svarstydamas venedų bei Baltijos pakrantės genčių sąsajas.
Teodoras Narbutas Jordanas apibūdinamas kaip gotų istorikas ir senovės autorius; tai nurodoma aprašant jo veikalus bei pasakojimus apie gotus ir kitas tautas.
Teodoras Narbutas rašo, kad Jordanas, pasakodamas apie gotų istoriją ir jų ryšius su lietuvių žemėmis, ją puikiai išmanė.
Teodoras Narbutas šį vertinimą pateikia kalbėdamas apie Jordano aprašymų svarbą alanų istorijai; Jordanas apibūdinamas kaip gotas, gerai pažinojęs alanus, o jo senelis buvęs alanų karaliaus sekretorius.
O iš čia didelė tauta ėmė lietis į visus kraštus; iš eilės Europos vakarai, šiaurė, rytai bei pietūs regėjo ir gausias kariuomenes, ir daugybę atvykėlių, vadinamų variagais, gotais ir įvairiais kitais vardais. Be viso to, dar prisiminkime, ką dėstė daug senovės autorių nuo Jordano* ir net iki Rudbeko** ir Basės*** apie Šiaurės tautų lopšį. Susimąstykime skaitydami išmintingus Aleksandro Humbolto veikalus apie Žemės rutulio temperatūros kitimą ir aiškiai suprasime mūsų pateiktas mintis, jų tikėtinumą, žodžiu, įsitikinsime, kad mūsų Šiaurėje labai seniai būta gyventojų, kurie gyveno po laimingesnių dangumi.
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia tolydžio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gyventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiaubę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir visiškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba svebogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžioje.
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Baltijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinėjęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germanariko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.
Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip ir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas. Pasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena gentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję paties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį, dar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad venedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek vėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš rytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės pavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera laikyti lietuviškos kilmės.
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Filimero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pateko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinėtojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.
Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įrodymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pavadinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios. Jis, Įpasakodamas apie vėlesnius įvykius po karaliaus Filimero valdymo, tarp Pavyslio gyvenamųjų vietovių, buvusių prie pat jūros, rašo: ,,Okeano pakrantėje, kur įteka trys Vyslos šakos, gyvena iš įvairių tautų susidarę vidivariai.