Jordanas Narbuto pateikiamas kaip vienas senovės autorių, rašiusių apie Šiaurės tautų lopšį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 38
O iš čia didelė tauta ėmė lietis į visus kraštus; iš eilės Europos vakarai, šiaurė, rytai bei pietūs regėjo ir gausias kariuomenes, ir daugybę atvykėlių, vadinamų variagais, gotais ir įvairiais kitais vardais. Be viso to, dar prisiminkime, ką dėstė daug senovės autorių nuo Jordano* ir net iki Rudbeko** ir Basės*** apie Šiaurės tautų lopšį. Susimąstykime skaitydami išmintingus Aleksandro Humbolto veikalus apie Žemės rutulio temperatūros kitimą ir aiškiai suprasime mūsų pateiktas mintis, jų tikėtinumą, žodžiu, įsitikinsime, kad mūsų Šiaurėje labai seniai būta gyventojų, kurie gyveno po laimingesnių dangumi.
Jordanas, Narbuto vadinamas gotų rašytoju, aprašė gotų pergales prieš kaimynus, ypač ulmerugius, II krikščioniškosios eros amžiaus pradžioje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 84
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia tolydžio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gyventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiaubę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir visiškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba svebogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžioje.
Jordanas, Narbuto perteikimu, teigė, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Jordanas, Narbuto vadinamas gotų istoriku, minėjo prie jūros pakrantės gyvenusius estus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 91
Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Baltijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinėjęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germanariko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.
Narbutas Jordano požiūrį pasitelkė svarstydamas, kad venedams priklausė ne viena jo veikalui reikšminga gentis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 99
Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip ir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas. Pasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena gentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję paties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį, dar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad venedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek vėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš rytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės pavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera laikyti lietuviškos kilmės.
Narbutas rašo, kad Jordano darbuose pirmiausia randama žinia apie seniausią Prūsijos srities pavadinimą Owim.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 253
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Filimero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pateko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinėtojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.
Narbutas rašo, kad Jordanas, pasakodamas apie Pavyslio vietoves prie jūros, minėjo vidivarius prie Vyslos žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 253
Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įrodymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pavadinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios. Jis, Įpasakodamas apie vėlesnius įvykius po karaliaus Filimero valdymo, tarp Pavyslio gyvenamųjų vietovių, buvusių prie pat jūros, rašo: ,,Okeano pakrantėje, kur įteka trys Vyslos šakos, gyvena iš įvairių tautų susidarę vidivariai.
Jordanas rašė, kad prie Vyslos žiočių buvo vidivarai, už jų estai, o su estais ribojosi agazirai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 287
281 Latvijos dalys. Agazirai, Agazziry. Senovės tyrinėtojai šią gentį priskiria prie lietuvių. Jordanas rašo: „Prie Vyslos žiočių yra vidivarai, o už jų estai, su kuriais ribojasi agazirai; tai labai karinga gentis, nesėjanti javų, gyvenanti iš gyvulių auginimo ir medžioklės“3.
Narbutas Jordano aprašymus laikė svarbiais alanams, nes Jordanas, būdamas gotas, esą gerai pažinojo alanus per savo senelio ryšius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 64
Šias ir kitas mus mažiau dominančias smulkmenas teigia Klaudianas*, Prokopijus, Jonas Magnus (1488—1544)** ir kai kurie vėlesni rašytojai1. Taip pat yra įrodymų, jog alanai buvo susigiminiavę su gotais, kuriuos aprašo Jordanas2. Jo aprašymai yra svarbūs, nes susiję su pačiu autoriumi, kuris, būdamas gotas, gerai pažinojo alanus, — jo senelis buvo alanų karaliaus Kartdakso sekretorius.
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Fili mero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pa teko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 253
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Filimero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pateko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinėtojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.