Jordanas Narbuto pateikiamas kaip vienas senovės autorių, rašiusių apie Šiaurės tautų lopšį. Jordanas, Narbuto vadinamas gotų rašytoju, aprašė gotų pergales prieš kaimynus, ypač ulmerugius, II krikščioniškosios eros amžiaus pradžioje. Jordanas, Narbuto perteikimu, teigė, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje.
O iš čia didelė tauta ėmė lietis į visus kraštus; iš eilės Europos vakarai, šiaurė, rytai bei pietūs regėjo ir gausias kariuomenes, ir daugybę atvy kėlių, vadinamų variagais, gotais ir įvairiais kitais var dais. Be viso to, dar prisiminkime, ką dėstė daug seno vės autorių nuo Jordano* ir net iki Rudbeko** ir Ba sės*** apie Šiaurės tautų lopšį. Susimąstykime skaity dami išmintingus Aleksandro Humbolto veikalus apie Žemės rutulio temperatūros kitimą ir aiškiai suprasime mūsų pateiktas mintis, jų tikėtinumą, žodžiu, įsitikinsi me, kad mūsų Šiaurėje labai seniai būta gyventojų, ku rie gyveno po laimingesnių dangumi.
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia toly džio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gy ventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiau bę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir vi siškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba sve- bogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžio je.
Apie šią tautą senovės ty rinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bospo ro2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabarti nėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Va karų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veik lesnė jų dalis keliavo su gotais.
Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Bal tijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinė jęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germana- riko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.
Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip\nir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas.\nPasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena\ngentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję pa\nties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį,\ndar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad\nvenedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek\nvėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp\nVyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš\nrytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės\npavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera lai\nkyti lietuviškos kilmės.
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Fili mero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pa teko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinė tojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiu- veris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais go tus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.