Dusburgietis Jeronimui priskiria mintį, kad be kantrybės negalima pelnyti šventojo vainiko. Jeronimas ragino dėl kryžiaus karo atsisakyti net šeimos kliūčių ir pulti prie kryžiaus karo vėliavos. Kojelavičiaus pasakojime kunigas Jeronimas, skaldydamas Perkūno atvaizdą, įsikirto koją, o žmonės tai palaikė dievybės įžeidimo pasekme.
Apie maldininkus ir Kulmo pilies bei miesto įkūrimą Kai garsas apie naują Kristaus kryžiaus žygį nuskambėjo po visas Vokietijos karalystės žemes, kai buvo paskelbtas naujas karas, kuriam viešpats pasirinko Prūsijos žemę, kai buvo pažadėta naujo karo dalyviams atlaidų bei laisvių, subruzdo visi tie, kuriems širdis sujaudino dievas, būtent šaunūs ir garsūs Vokietijos kariai; prisisegę prie peties kryžių, jie rengėsi į karą keršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias, kratydamiesi visko, kas galėtų trukdyti jų šventiems ketinimams. Mat jie pakluso šiems išganingos Jeronimo paskatos žodžiams, bylojantiems: „Jeigu tavo tėvas atsistos pas slenkstį, o tavo brolis pakibs tau ant kaklo, o tavo motina parodys tau krūtis, kurias tu esi žindęs, skubėk, pamynęs po kojomis tėvą, skubėk, pamynęs po kojomis motiną, ir pulk prie kryžiaus karo vėliavos“. Padedamas šių maldininkų, atvykusių į Torunę, magistras brolis Hermanas ir pastatė Kulmo pilį bei miestą viešpaties dievo 1232 metais toje vietoje, kur dabar yra senoji pilis223.
Mat pagarba dievams ir baimė, iš mažens įskiepyta širdyje ir tolydžio bręstanti, negali būti vien jėga išraunamos iš neapšviestųjų širdžių. Tačiau kai jie pastebėjo, jog, karaliui paliepus, gesinamos šventosios ugnys, niekinami aukurai ir šventovės, kertami alkai, žudomi žalčiai ir jog už tai niekas nenukenčia, niekas nenubaudžiamas, tada žmonės ir ėmė galvoti, jog nebuvo pagrindo baugintis to, ko ligi tol bijojo, ir, pamažėle baimei lėgstant, patys priėmė valdovų tikėjimą. Kartą kilęs iš Čekijos kunigas, vardu Jeronimas, kirviu skaldydamas dievo Perkūno atvaizdą, per neatsargumą smarkiai įsikirto koją, tada žmonės ėmę šaukti, jog štai ši nelaimė ir atsitikusi dėl dievybės įžeidimo, bei raudoti, kad buvęs paniekintas jų tikėjimas; vis dėlto, kai tas pats Jeronimas, palaikęs ranką virš žaizdos ir peržegnojęs ją šventojo kryžiaus ženklu, paminėjo tikrojo dievo vardą, o aplink stovintiems parodė staiga sugijusią koją, tada, nepaprasto stebuklo pritrenkti žmonės pajuto naujojo tikėjimo galią ir pradėjo niekinti senąjį.